„Verslas nėra varžybos, kuriose rezultatas aiškus: arba laimi, arba pralaimi. Arba gerai dirbi, keitiesi ir prisitaikai prie rinkos, arba… ne. Nėra nugalėtojų ar pralaimėtojų – tik tie, kuriems pavyksta judėti į priekį“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė ir naujų bei naudotų automobilių pardavimu bei priežiūra užsiimančios įmonės „Autojuta“ generalinė direktorė Rasa Sinkevičienė.
Mūsų interviu su 30 metų veikiančios įmonės vadove diskutuojame apie akiratį plečiančias studijas, neatlygintiną darbą, verslo ir psichologijos derinimą, sėkmės formulę ir pasididžiavimą Lietuvos verslais.
Studijos – ne gyvenimo instrukcija, o proto treniruotė
Rasa į VDU įstojo be jokių aiškių lūkesčių. „Mokykloje man sekėsi gerai, todėl turėjau ne vieną pasirinkimą. Tuo metu populiariausi pasirinkimai buvo medicina, teisė ir ekonomika. Apie mediciną negalėjau net pagalvoti, nes bijojau kraujo, teisė atrodė nuobodi, o ekonomika tuo metu buvo visiškai nauja sritis. Taigi nusprendžiau pabandyti“, – prisimena Rasa.
Pasirinkusi studijuoti verslą ir vadybą VDU, ji net neįsivaizdavo, kur tas sprendimas ją nuves. Tačiau, pasak jos, tai nėra blogai. „Įstojau į studijas nežinodama, ką tiksliai iš jų gausiu. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad visiškai nesigailiu. Mano studijos buvo labai įdomios ir išmokė labai daug“, – sako ji.
Ji pabrėžia, kad studijos nėra greitas kelias į konkretų darbą. „Studijos formuoja tavo mąstymą, plečia akiratį ir gilina supratimą apie pasaulį ir save. Tačiau jokios studijos neparuošia taip, kad baigęs studijas iškart viską žinotum. Tiesiog taip nebūna“, – sako Rasa Sinkevičienė, pridurdama, kad studijų vertė labai priklauso nuo paties žmogaus įsitraukimo.
„Kiek išmoksti, labai priklauso nuo to, kiek nori išmokti. Nieko nebūna be pastangų. Net ir genijai labai sunkiai dirba, kad kažką pasiektų“, – sako ji.
Smalsumas – investicija į save
Rasa įsitikinusi, kad svarbios ne tik plataus profilio studijos, bet ir tai, ką veiki už paskaitų ribų: „Dalyvavimas Tarptautinėje studentų ekonomikos ir verslo asociacijoje (AIESEC) buvo neįkainojamai vertingas – vykdėme projektus ir įsitraukėme į įvairias veiklas, kurios iš tiesų padėjo mums augti.“ Ji mano, kad savanorystė daug pasako apie žmogų: „Kai žmogus dirba darbą, už kurį jam nemokama, matai jį geriausiu – kaip jis dirba, kokios jo vertybės ir koks jo charakteris.“
Rasa džiaugiasi, kad ryšiai, kuriuos ji užmezgė tuo metu, išliko iki šių dienų – ji vis dar palaiko ryšius su buvusiais AIESEC nariais ir kurso draugais, su kuriais dabar dirba ar bendradarbiauja. Studijų metais Rasa taip pat pasinaudojo VDU galimybe pasirinkti papildomą studijų programą – be verslo specialybės, ji studijavo psichologiją. „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nesusiję dalykai, tačiau iš tikrųjų tiek verslas, tiek psichologija yra apie žmones. Man psichologija pasirodė tikrai žavi: kai pradedi giliau gilintis į save, pradedi geriau suprasti kitus. Tik per konsultavimo paskaitas supratau, kad vis dėlto negalėčiau dirbti psichologu“, – juokiasi Rasa.
Ji įsitikinusi, kad skirtingų sričių derinimas padeda pamatyti platesnį vaizdą, ypač šiandien, kai viskas labai greitai keičiasi:
„Kai 1993 m. įstojau į universitetą, daugelis dalykų dar buvo nauji ir neaiškūs. Bet man atrodo, kad dabar išgyvename panašų pereinamąjį laikotarpį. Specialybės vėl keičiasi labai greitai. Prieš penkerius ar dešimt metų IT atrodė kaip garantuota ateitis, bet dabar matome, kad paklausa ir vaidmenys keičiasi – kai kuriose srityse atlyginimai mažėja ir žmonės atleidžiami.“
Rasa sako, kad universitetas buvo erdvė, kurioje ji galėjo išbandyti kuo daugiau dalykų. „Kai esi smalsus, viskas įdomu“, – šypsosi ji. Studijų metais ji lankė vokiečių ir japonų kalbos kursus, domėjosi Japonijos visuomene. „Pas mus lankėsi dėstytojas iš Japonijos – buvo labai įdomu. Kitoks mąstymo būdas, kitokia kalbos struktūra… ir per tai pradedi suvokti, kad pasaulis gali būti visiškai kitoks.“
Būdama aktyvi studente, ji norėjo išbandyti viską, ką gali pasiūlyti universitetas, propaguojantis artes liberales principus. Be viso to, ji dirbo, gerai mokėsi ir gavo stipendiją. Ir nors krūvis buvo didelis, ji vis dar mano, kad ši patirtis yra svarbi. „Tikrai turėjau sunkiai dirbti. Bet manau, kad taip ir turi būti. Juk studijos yra investicija į save – kuo daugiau iš jų paimi, tuo daugiau gauni“, – sako ji.
Lyderystė – tai darbas su žmonėmis
Šiuo metu vadovaudama įmonei, kurioje dirba beveik 200 darbuotojų, Rasa sako, kad su „Autojuta“ yra susijusi nuo pat jos įkūrimo: „Tai šeimos verslas, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip įmonė palaipsniui augo nuo kelių darbuotojų iki dabartinio dydžio, ir prisidėti prie to augimo. Augant įmonei, augau ir aš“, – sako ji.
„Man tikrai patinka mano darbas. Mėgstu dirbti su žmonėmis, matyti, kaip jie auga, tobulėja ir vystosi, stebėti procesus, kurie vyksta tarp žmonių – tiek darbuotojų, tiek klientų. Kartais būna sunku, bet manau, kad visur galioja tie patys principai – šalia disciplinos, struktūros ir aiškios sistemos reikia ir žmogiškumo, gebėjimo bendrauti ir rasti sprendimus“, – sako Rasa, aiškindama didelės įmonės valdymo niuansus.
„Svarbiausia, kad įmonėje dirbtų žmonės, kurie yra tikri savo srities specialistai. Ar tai būtų vadovai, metalo apdirbėjai, elektriakai ar automobilių plovėjai, svarbiausia, kad tinkamas žmogus būtų tinkamoje vietoje, atsakingai dirbtų, būtų motyvuotas ir gebėtų bendradarbiauti. Tada viskas vyks sklandžiai“, – aiškina ji.
Ji pažymi, kad per darbo pokalbius žmonės dažnai sako, kad jų tikslas yra tapti direktoriumi, vadovauti įmonei arba turėti savo verslą, nes tai paprastai suprantama kaip karjera. „Karjera yra būti geriausiu tame, kas tau iš tikrųjų patinka“, – aiškina Rasa.
„Galite būti geriausias automobilių mechanikas pasaulyje – ir tai bus jūsų karjeros viršūnė, jei jums iš tikrųjų patinka tas darbas. Ir vis dėlto yra tiek daug nelaimingų žmonių, kurie vadovauja įmonėms ar turi savo verslą, bet iš to visiškai nesidžiaugia.“
Sėkmė versle taip pat vaidina svarbų vaidmenį
Kalbėdama apie verslą, Rasa Sinkevičienė sako, kad šalia visų pastangų ir strategijų yra ir sėkmės elementas.
„Turite suprasti rinką, kurioje veikiate, ir ką tiksliai darote, tačiau viskas gali pasikeisti akimirksniu. Galbūt viską darote puikiai, o tada kaimyninėje šalyje atsiranda konkurentas, parduodantis tą patį produktą daug mažesne kaina. Ir viskas. Situacija pasikeičia akimirksniu. Ir tam negalima iš tikrųjų pasiruošti, nes nežinai, kam tiksliai reikia ruoštis. Taip, turite sekti tendencijas, jas analizuoti, ruoštis ir galvoti, kaip prisitaikyti prie rinkos, bet negalite numatyti kažko panašaus į COVID pandemiją. Tai tarsi meno forma – gebėti susidoroti su netikėtomis situacijomis ir prie jų prisitaikyti“, – sako Rasa.
Ji apibūdina pasaulinę COVID pandemiją 2020 m. kaip didelį iššūkį įmonėms. „Labai didžiuojuosi visais Lietuvos verslais, kurie prisitaikė, ištvėrė ir kai kuriais atvejais net sustiprėjo. Man tai tikrai yra fenomenas – kiek žmonės turi energijos, jėgų ir idėjų“, – sako ji.
Tačiau dabartinį ekonomikos atsigavimą ji taip pat vertina kaip galimą riziką įmonėms. „Kartais nutinka priešingai – kai pelnas ir atlyginimai kyla, ir pradedi jaustis šiek tiek per daug pasitikintis ir sėkmingas, tampi patenkintas savimi. Tada ateina kažkas naujo ir labai greitai tave aplenkia. Todėl taip svarbu išlikti budriems ir išlaikyti konkurencingumą. Manau, kad lietuviai vis dar turi tą alkio jausmą – tą norą tobulėti ir augti“, – sako ji.
Skaičiai, dirbtinis intelektas ir ateities sprendimai
Paprašyta apibūdinti „Autojutos“ sėkmės formulę, įmonės vadovė sakė, kad ją lemia ten dirbantys žmonės ir jų kuriami produktai. „Visada laikėmės gana nuoseklios augimo politikos ir niekada nebuvome itin „agresyvūs“ – ką uždirbome, tą reinvestavome, ir nesikoncentravome į „Excel“ lenteles, o tiesiog stengėmės kuo geriau atlikti savo darbą. Manau, kad kai susitelki į patį darbą, skaičiai, kurių nori pasiekti, ateina natūraliai“, – sako Rasa Sinkevičienė.
Kai pokalbis pasisuka apie dirbtinį intelektą (DI), temą, kuri šiandien aptariama vis dažniau, Rasa apibūdina jį kaip galimybę, o ne kaip grėsmę. „Manau, kad DI pakeis daugelį dalykų rinkoje ir turės didelį poveikį, bet aš matau tai kaip kažką teigiamo, kaip galimybę, nors praeis daug laiko, kol išmoksime tinkamai pasinaudoti šia galimybe. Sakyčiau, kad DI gali būti geras arba blogas dalykas, priklausomai nuo to, kaip jis naudojamas“, – sako ji.
„Apskritai, daug kas gyvenime priklauso nuo žmogaus mąstymo, požiūrio ir įsitikinimų. Atrodo, kad vieni žmonės niekada neturi problemų, o kitiems jos yra nuolatinės. Ir dažnai tai yra paties žmogaus susikurta problema. Jei galvoji, kad kažkas blogo nutiks, taip ir bus“, – sako ji, pridurdama, kad iškilus problemai nereikėtų galvoti apie tai, kaip tai nepasisekė, o verčiau galvoti apie tai, kaip judėti į priekį ir ją išspręsti.
Rasa pataria jauniems žmonėms imti iš gyvenimo ir iš studijų kuo daugiau: „Mums dažnai sakydavo, kad žinios naštos nevelka. Galite pamiršti faktus, bet gebėjimas mąstyti, sisteminti informaciją ir priimti sprendimus išlieka – ir tai yra svarbiausia.“
„Būkite smalsūs, žiūrėkite į dalykus iš platesnės perspektyvos ir, svarbiausia, klausykite savo širdies. Darykite tai, kas jums svarbu ir kas jus domina, o ne tai, ką „turite“ daryti, ir pranoksite tuos, kurie dirba tik dėl pinigų. Nebijokite įdėti daug pastangų, savanoriauti, padėti kitiems ir daryti dalykus tiesiog už „ačiū“. Juk žmonės tikrai laimingi, kai gali būti naudingi kitiems“, – teigia ji.
