Čilė. 2026 metų vasario 11 dieną, apie 11:15 val. vietos laiku, verslininkas ir keliautojas Andrius Milašius pasiekė aukščiausio pasaulio aktyvaus ugnikalnio – Ojos del Salado – viršūnę. Andų kalnų grandinėje, Čilės ir Argentinos pasienyje stūksantis ugnikalnis siekia 6893 metrų aukštį ir laikomas aukščiausiu aktyviu ugnikalniu Žemėje.
Viršūnėje triumfas ateina ne kaip sprogimas, o kaip tyli banga.
„Viršūnėje supranti, kad tai ne tik aukštis. Tai visas kelias – pasirengimas, disciplina, klaidos ir gebėjimas nepasiduoti, kai tampa sunkiausia“, – pasakoja A. Milašius.
Pasak jo, kopimas tapo vienu sudėtingiausių per visą asmeninę aukštikalnių patirtį. Aukštis, deguonies trūkumas, stiprūs Andų vėjai ir itin sausas klimatas pareikalavo maksimalios koncentracijos.
„Aukštyje nebelieka perteklinių minčių. Organizmas dirba taupymo režimu, o kiekvienas žingsnis tampa sąmoningu veiksmu.“
Viršūnėje Andrius Milašius įrašė trumpą vaizdo sveikinimą lietuviams Lietuvoje ir užsienyje, skirtą artėjančiai Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai.
Papildant kopimo istoriją, A. Milašius teigia, kad aukštikalnės jam tapo ne tik fizinio iššūkio erdve, bet ir vidinės pusiausvyros dalimi. Pirmuosius 21 gyvenimo metus praleidęs Lietuvoje, o pastaruosius 22 metus gyvenantis Londone, jis šiandien derina verslą, keliones ir aktyvų gyvenimo būdą.
„Esu be galo mylintis gyvenimą žmogus. Mane įkvepia judėjimas, patirtys, kelionės. Kalnai man – tai vieta, kur viskas sustoja į savo vietas.“
Kalnas, kuris keičia taisykles
Ojos del Salado išsiskiria ne tik savo aukščiu. Tai viena sausiausių aukštikalnių zonų pasaulyje, kur beveik 7000 metrų aukštis susilieja su dykumos klimatu. Tokiose vietose gamta diktuoja savas taisykles, o žmogaus planai tampa tik nuolatiniu prisitaikymo procesu.
Pasak A. Milašiaus, ekspedicija pareikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir ilgo, disciplinuoto aklimatizacijos etapo.
„Tai nebuvo tiesiog kopimas. Tai buvo trylika dienų nuoseklaus darbo su savo organizmu.“
Per šį laiką komanda kasdien judėjo aukštyn ir žemyn, leisdamasi ir vėl kildama į vis didesnį aukštį.
„Vaikščiojome pirmyn, atgal, žemyn, aukštyn. Kiekvieną dieną. Organizmas turėjo priprasti prie aukščio, prie deguonies trūkumo, prie nuolatinio krūvio.“
Pasak keliautojo, būtent šis etapas tapo viena sudėtingiausių ekspedicijos dalių.
„Aklimatizacija – tai procesas, kuriame turi būti kantrus. Negali skubėti, negali spausti.“
A. Milašius pabrėžia, kad kalnuose egzistuoja nerašyta taisyklė, kurią dažnai mini patyrę alpinistai.
Jo teigimu, ši mintis aukštikalnėse įgauna labai realią prasmę.
„Jeigu kalnas tave įleis, bet nepaleis – visi supranta, kuo tai gali baigtis. Todėl pagarba kalnui ir sprendimams čia tampa absoliučiai būtina.“
Ojos del Salado regione itin stipriai jaučiamas ekstremalus klimato kontrastas. Dienos metu temperatūra gali pakilti iki +35 °C, o naktį nukristi iki –35 °C.
„Tai nuolatinis organizmo testas – karštis dieną, ledinis šaltis naktį.“
Situaciją papildomai sunkino itin sausas oras ir stiprūs Andų vėjai.
„Sausas klimatas labai greitai sekina. Didžiulis vėjas, kuris kartais atrodo tiesiog persmelkia.“
Aukštis: fiziologija prieš ambiciją
Dideliame aukštyje žmogaus organizmas susiduria su hipoksija – būkle, kai dėl sumažėjusio deguonies kiekio ore ima keistis tiek fizinė savijauta, tiek psichologinė būsena. Beveik 7000 metrų aukštyje net paprasčiausi veiksmai reikalauja neproporcingai daug pastangų.
„Net elementarios užduotys tampa sudėtingos. Judesiai lėtėja, pulsas kyla, o protas turi dirbti dvigubai atsargiau. Kartais atrodo, kad kūnas pereina į išgyvenimo režimą.“
Pasak A. Milašiaus, aukštikalnėse itin svarbus tampa ne greitis, o gebėjimas išlaikyti stabilų, disciplinuotą tempą.
„Kalnas baudžia ne silpniausius, o nekantriausius.“
Didelis aukštis daro poveikį ne tik fiziškai. Deguonies trūkumas, nuovargis ir aplinkos atšiaurumas veikia koncentraciją, emocinę būseną bei sprendimų priėmimą.
„Aukštyje labai lengva pasiduoti emocijoms – nerimui, skubėjimui ar nepagrįstam pasitikėjimui savimi. Todėl savikontrolė tampa kritiškai svarbi.“
Tokiose sąlygose disciplina, gebėjimas klausyti savo organizmo ir racionaliai vertinti situaciją tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.
Kelias į aukštikalnes – nuo Jungtinės Karalystės iki Andų
Andriaus Milašiaus kalnų istorija prasidėjo 2019 metais Jungtinėje Karalystėje. Pirmasis rimtas iššūkis – aukščiausias Anglijos kalnas – tapo patirtimi, kuri iš esmės pakeitė požiūrį į kalnus.
„Matomumas buvo praktiškai nulinis, oro sąlygos – atšiaurios. Vėjas, drėgmė ir sudėtingas reljefas labai greitai išsklaidė bet kokį romantinį kalnų įsivaizdavimą.“
Pasak A. Milašiaus, būtent šis kopimas tapo lūžio tašku.
„Tai buvo momentas, kai supratau, kad kalnai nėra pasivaikščiojimas. Tai aplinka, kurioje klaidos gali kainuoti labai brangiai.“
Vėliau sekė nuoseklus pasirengimo etapas – kiekvienas kalnas tapo atskira pamoka.
• Kilimandžaras – aukščiausia Afrikos viršūnė, kur pagrindiniu išbandymu tapo aukštis, ilgos kopimo dienos ir organizmo adaptacija.
„Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo techniškai nesudėtingas kalnas, tačiau aukštis ir trukmė tampa rimtu testu.“
• Elbrusas – aukščiausias Europos kalnas, pasitikęs gausiu sniegu, stipriu vėju ir sudėtingomis oro sąlygomis.
„Tai buvo kalnas, kuriame pirmą kartą labai aiškiai pajutau vidinę ribą. Prisisegus prie saugos virvių ir pradedant kilimą, natūraliai kilo klausimai – ką aš čia veikiu?“
Pasak A. Milašiaus, Elbrusas tapo viena psichologiškai intensyviausių patirčių.
„Buvo momentų, kai dėl nuovargio, aukščio ir sudėtingų oro sąlygų pojūčiai tapo keisti – dezorientacija, regos iliuzijos. Didžiulis vėjas, šaltis. Tai buvo patirtis, kuri labai aiškiai parodė, kad kalnai nėra taip paprasta.“
Būtent Elbruse, pasak jo, atsirado gilus suvokimas apie riziką.
„Kalnuose galima ir likti, jeigu padarai klaidų. Ten pradedi kitaip vertinti sprendimus.“
• Toubkalas – aukščiausia Šiaurės Afrikos viršūnė.
„Žiemos sąlygomis tai tampa tikru iššūkiu – ledas, sniegas, šaltis ir gerokai didesnė rizika.“
• Everesto bazinės stovyklos maršrutas – ilgas ištvermės procesas.
„Tai ne sprintas. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Organizmas mokosi prisitaikyti.“
• Kala Patthar viršūnė (Nepalas)
„Ten jau labai aiškiai pajunti aukščio poveikį.“
• Mont Blanc
Ši viršūnė, pasak A. Milašiaus, tapo viena emociškai sunkiausių patirčių.
„Tai buvo kopimas, kuriame atsirado net minčių, ar apskritai pavyks saugiai sugrįžti.“
Pasak jo, pasirinktas maršrutas buvo vienas sudėtingiausių klasikinių variantų.
„Tai vienas iš techniškai ir fiziškai sudėtingesnių kelių, reikalaujantis rimto pasirengimo ir labai disciplinuoto sprendimų priėmimo.“
Šie kopimai, pasak A. Milašiaus, buvo nuoseklaus kelio dalis.
„Kalnai nėra spontaniškas nuotykis. Tai ilgas procesas, kuriame kiekviena viršūnė ruošia kitai.“
Mont Blanc: sunkiausia pamoka
Ypatingą vietą Andriaus Milašiaus patirtyje užima bandymas kopti į Mont Blanc – aukščiausią Alpių viršūnę, kuri, nepaisant savo populiarumo, pasižymi sudėtingomis ir dažnai nenuspėjamomis sąlygomis.
Pasak A. Milašiaus, šiam kopimui buvo pasirinktas vienas techniškai sudėtingiausių maršrutų – vadinamasis „trijų viršūnių kelias“, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir rimto techninio pasirengimo.
„Tai buvo pats sunkiausias kelias, kokį tik galima rinktis lipant į Mont Blanc.“
Kopimo metu komanda pasiekė maždaug 4500 metrų aukštį. Tačiau kylant oro sąlygos sparčiai blogėjo – stiprėjo vėjas, krito temperatūra, prastėjo matomumas.
„Buvo momentų, kai vėjas tiesiogine prasme stabdė judėjimą. Jauti, kad kalnas pradeda diktuoti savas taisykles.“
Nepaisant to, kad apie artėjančius oro pokyčius buvo žinoma dar prieš kopimą, sprendimas bandyti kilti buvo priimtas įvertinus tuo metu turėtą informaciją.
„Apie blogėjantį orą žinojome dar prieš dieną. Vis tiek bandėme – kopėme, vertinome situaciją realiu laiku. Tačiau sąlygos tapo praktiškai neįmanomos.“
Pasak A. Milašiaus, tai buvo viena fiziškai ir emociškai sunkiausių patirčių kalnuose.
„Aukštyje, kai esi pavargęs, kai oras spaudžia, labai lengva įsivelti į vidinę kovą tarp ambicijos ir racionalaus sprendimo.“
Galiausiai buvo priimtas sprendimas grįžti.
„Kalnai labai aiškiai moko: grįžimas nėra pralaimėjimas. Tai brandos sprendimas.“
Pasak keliautojo, būtent ši patirtis tapo viena vertingiausių visoje jo aukštikalnių istorijoje.
„Kartais sunkiausios pamokos ateina ne viršūnėje, o tada, kai turi sustoti.“
Viršūnės simbolika ir LCCUK akcentas
Per savo ekspedicijas Andrius Milašius viršūnėse tradiciškai iškelia Lietuvos vėliavą – simbolį, kuris jam reiškia ryšį su gimtine, tapatybe ir vidiniu įsipareigojimu nepamiršti, iš kur atėjo.
Tačiau šįkart situacija susiklostė netikėtai.
„Prieš kopimą supratau, kad Lietuvos vėliavą palikau Londone, biure.“
Pasak A. Milašiaus, tai buvo akimirka, kuri sukėlė ne tik nuostabą, bet ir savotišką vidinį nusivylimą.
„Viršūnėse vėliava man visada buvo daugiau nei formalumas. Tai tam tikra asmeninė tradicija.“
Nepaisant to, Ojos del Salado viršūnėje buvo išskleistos Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje (LCCUK) bei „Capsule Whales“ vėliavos.
„Man tai buvo daugiau nei simbolis. LCCUK – tai bendruomenė, ryšiai, žmonės, kurie palaiko ne tik versle, bet ir gyvenime.“
A. Milašius yra ilgametis LCCUK narys ir aktyvus organizacijos veiklos dalyvis. Pasak jo, būtent bendruomenės jausmas įgauna ypatingą prasmę ekstremaliose ir izoliuotose aplinkose.
„Viršūnėje jauti labai stiprų ryšį su žmonėmis. Net būdamas vienoje atokiausių planetos vietų.“
Jo teigimu, tokie momentai kalnuose tampa emociškai itin stiprūs.
„Stovėdamas viršūnėje supranti, kad tai ne tik tavo asmeninis pasiekimas. Tai visas kelias, visi žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo jo dalimi.“
Dukrų piešiniai – emocinė ašis
Ypatingą emocinę reikšmę Andriaus Milašiaus ekspedicijose turi asmeninė tradicija – į kalnų viršūnes neštis dukrų piešinius. Pasak jo, ši, iš pirmo žvilgsnio paprasta detalė aukštikalnėse įgauna visiškai kitą prasmę.
„Tie piešiniai – mano tikroji motyvacija. Kai būna sunkiausia, kai kūnas pavargęs, o aukštis spaudžia, prisimeni, dėl ko eini pirmyn.“
Pasak A. Milašiaus, kopimo metu tokie simboliai tampa ne tik emociniu prisiminimu, bet ir vidine atrama, padedančia išlaikyti psichologinį stabilumą sudėtingiausiais momentais.
„Kalnuose labai aiškiai pajunti, kas iš tiesų svarbu. Aukštyje nebelieka kasdienio triukšmo, nebelieka nereikšmingų minčių.“
Jo teigimu, dukrų piešiniai jam simbolizuoja ne tik šeimą, bet ir patį gyvenimą – paprastą, nuoširdų ir tikrą.
„Tie piešiniai primena labai paprastą, bet esminį dalyką – ryšį. Ryšį su šeima, su artimaisiais, su tuo, kas iš tiesų suteikia prasmę visiems iššūkiams.“
Pasak A. Milašiaus, ši tradicija virto neatsiejama kiekvienos ekspedicijos dalimi.
„Tai emocinis inkaras, kuris suteikia ramybės ir jėgų. Net pačiose atšiauriausiose vietose.“
Jo teigimu, aukštikalnėse tokie asmeniniai simboliai tampa itin reikšmingi.
„Viršūnėje gali išskleisti vėliavą, tačiau viduje labiausiai jauti būtent šiuos mažus, labai asmeniškus dalykus.“
Ekspedicijos komanda: struktūra, kuri saugo gyvybes
Ekspedicijai vadovavo aukštikalnių gidas Valentinas Sipavinas – vienas žinomiausių Ukrainos alpinistų ir aukštikalnių ekspedicijų vadovų, turintis išskirtinę tarptautinę patirtį sudėtingiausiuose pasaulio kalnuose.
Valentinas Sipavinas yra aštuonis kartus įkopęs į Everestą – aukščiausią Žemės viršūnę – ir ruošiasi devintajam kopimui. Jis taip pat yra Guinnesso rekordo savininkas bei daugkartinis Ukrainos čempionas. Jo sportinėje karjeroje – pasaulio čempiono titulas ledo laipiojimo disciplinoje, kuri laikoma viena techniškai sudėtingiausių alpinizmo šakų.
Pasak A. Milašiaus, būtent vadovo patirtis ir metodinis požiūris tapo vienu svarbiausių saugaus kopimo veiksnių.
„Tokiose ekspedicijose vadovo patirtis reiškia labai daug. Aukštyje nebelieka vietos improvizacijai ar spontaniškiems sprendimams.“
Sipavino vadovavimo stilius pasižymi griežta struktūra: nuoseklus aklimatizacijos planas, aiškiai apibrėžti saugumo protokolai, rizikų vertinimas realiu laiku ir disciplina dėl tempo bei poilsio režimo.
„Nuoseklus aklimatizacijos planas, griežta disciplina, saugumo protokolai – aukštyje tai nėra formalumas.“
Pasak A. Milašiaus, aukštikalnėse tokie principai tampa kritiškai svarbūs.
„Dideliame aukštyje net menkiausia klaida gali turėti rimtų pasekmių. Todėl sprendimai turi būti racionalūs, paremti patirtimi, o ne emocijomis.“
Vadovo principas – sprendimai be emocijų.
„Viršūnė – tik bonusas. Svarbiausia – saugiai grįžti.“
A. Milašius pabrėžia, kad būtent toks požiūris kuria tikrą pasitikėjimą komandoje.
„Kalnuose labai svarbu žinoti, kad šalia yra žmonės, kurie sprendimus priima šaltu protu.“
Kalnai kaip vidinės transformacijos erdvė
„Kalnuose nelieka triukšmo. Ten labai aiškiai pamatai save.“
Pasak A. Milašiaus, aukštikalnės tampa ne tik fizinio išbandymo vieta, bet ir erdve, kurioje vyksta intensyvūs vidiniai procesai. Atšiaurios sąlygos, nuovargis, aukštis ir izoliacija natūraliai pašalina kasdienio gyvenimo foną – lieka tik žmogus ir jo vidinė būsena.
„Tai savotiška psichologinė laboratorija. Aukštyje nebegali apsimesti nei prieš save, nei prieš kalną.“
Jo teigimu, kalnuose išsigrynina ne tik fizinės galimybės, bet ir emocijos, reakcijos bei prioritetai.
„Viskas tampa labai aišku – mintys, baimės, abejonės, pasitikėjimas savimi. Kalnas tarsi sustiprina tai, ką atsineši su savimi.“
Pasak A. Milašiaus, kopimo metu žmogus neišvengiamai susiduria su momentais, kai tenka peržengti ne tik fizines, bet ir psichologines ribas.
„Būna akimirkų, kai kūnas pavargęs, kvėpavimas sunkus, o protas pradeda kelti klausimus – ar tikrai galiu, ar tikrai verta.“
Tokiose situacijose, jo teigimu, atsiranda ypatingas vidinis dialogas.
„Kalnuose labai aiškiai pajunti atsakomybę už savo sprendimus. Ten negali pasislėpti už komforto, rutinos ar išorinių aplinkybių.“
Aukštikalnės, pasak keliautojo, keičia žmogaus santykį su rizika, disciplina ir savęs suvokimu.
„Grįžęs iš kalnų pastebi, kad daugelis dalykų, kurie anksčiau atrodė sudėtingi ar keliantys stresą, nebeturi tokios galios.“
Pasak A. Milašiaus, kalnai moko paprastumo.
„Ten labai aiškiai supranti, kiek mažai iš tiesų reikia – kvėpavimo, judėjimo, koncentracijos ir gebėjimo išlikti ramiai.“
Žinutė jaunimui: nebijoti didelių tikslų
Andrius Milašius pabrėžia, kad kalnai jam – ne tik asmeninis iššūkis, bet ir galimybė perduoti žinutę kitiems, ypač jaunajai kartai.
„Norėčiau, kad jaunimas drąsiau siektų tikslų, mažiau bijotų nesėkmių.“
Pasak jo, šiuolaikinėje aplinkoje jauni žmonės dažnai susiduria su didžiuliu spaudimu – lūkesčiais, palyginimais, greitų rezultatų kultūra.
„Dažnai atrodo, kad viskas turi įvykti greitai – karjera, sėkmė, pripažinimas. Tačiau tiek kalnai, tiek gyvenimas rodo visai kitą realybę.“
A. Milašiaus teigimu, tiek sporte, tiek versle ar asmeniniame gyvenime svarbiausia tampa ne momentinis proveržis, o nuoseklumas.
„Viršūnės pasiekiamos ne per vieną dieną.“
Jo teigimu, būtent kantrybė ir disciplina ilgainiui sukuria tvarų rezultatą.
„Dideli tikslai visada atrodo bauginantys. Tačiau jie pasiekiami ne vienu šuoliu, o šimtais mažų žingsnių.“
Pasak A. Milašiaus, nesėkmės taip pat yra neišvengiama kelio dalis.
„Kalnai labai aiškiai moko: ne kiekvienas bandymas baigiasi viršūne. Bet kiekvienas bandymas suteikia patirties.“
Jis pabrėžia, kad būtent santykis su nesėkmėmis formuoja žmogaus brandą.
„Svarbiausia – ne tai, ar suklupai. Svarbiausia – ar sugebėjai atsikelti ir eiti toliau.“
Pasak keliautojo, kalnai jaunam žmogui gali tapti stipria metafora.
„Kalnas visada didesnis už tavo baimes. Bet jis taip pat parodo, kiek daug gali, kai nepasiduodi.“
A. Milašius akcentuoja, kad drąsa nėra baimės nebuvimas.
„Drąsa – tai gebėjimas judėti pirmyn net tada, kai abejoji.“
Jo teigimu, būtent šią pamoką jis norėtų perduoti jaunimui.
„Nebijokite didelių tikslų. Nebijokite ilgo kelio. Nebijokite klysti.“
Verslas ir aukštikalnės – tie patys principai
„Strategija, disciplina, rizikos valdymas – kalnuose ir versle veikia tie patys dėsniai.“
Pasak A. Milašiaus, iš pirmo žvilgsnio šios dvi sritys gali atrodyti visiškai skirtingos, tačiau giliau pažvelgus atsiskleidžia stebėtinai daug bendrumų. Tiek versle, tiek kalnuose sėkmė retai būna spontaniška – ji gimsta iš pasirengimo, nuoseklių sprendimų ir gebėjimo išlaikyti kryptį net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Viršūnė, pasak jo, yra tik matoma proceso dalis.
„Žmonės dažniausiai mato rezultatą – viršūnę ar verslo sėkmę. Tačiau didžiausias darbas vyksta iki tol.“
Jo teigimu, tiek kalnų ekspedicijose, tiek verslo kūrime kritiškai svarbus tampa pasirengimo etapas.
„Planavimas, scenarijų vertinimas, rizikų analizė, disciplina – visa tai lemia, ar apskritai turėsi galimybę pasiekti tikslą.“
Pasak A. Milašiaus, abiejose srityse itin svarbus tampa gebėjimas priimti nepatogius sprendimus.
„Kartais reikia sustoti, pakeisti kryptį ar net atsisakyti plano. Tai galioja ir kalnuose, ir versle.“
Jis pabrėžia, kad emocijos dažnai tampa didžiausiu priešu.
„Kai spaudžia nuovargis, stresas ar lūkesčiai, labai lengva priimti impulsyvius sprendimus.“
Pasak jo, tiek versle, tiek aukštikalnėse laimi ne greičiausi, o stabiliausi.
„Greitų pergalių nebūna. Nei kalnuose, nei versle.“
Jo teigimu, nuoseklumas tampa pagrindiniu ilgalaikės sėkmės faktoriumi.
„Tai maratonas, o ne sprintas.“
A. Milašius taip pat akcentuoja atsakomybės aspektą.
„Kalnuose tavo sprendimai tiesiogiai veikia saugumą. Versle – žmones, komandą, partnerius.“
Pasak jo, būtent kalnai sustiprino tam tikras verslui būtinas savybes.
„Kantrybę, koncentraciją, gebėjimą veikti spaudimo sąlygomis ir blaivų rizikos vertinimą.“
Viršūnė, anot jo, tampa tik simboliniu tašku ilgame procese.
„Tikrasis darbas visada vyksta kelyje.“
