Ar žinutė „Labas, kaip sekasi?“ pažinčių programėlėje visose šalyse reiškia tą patį? Kodėl vienoje kultūroje pasitikėjimą kuriantis bendravimas kitoje gali kelti įtarimą? Ar generatyvinis dirbtinis intelektas padeda suprasti žmones iš kitų kultūrų, o gal tik atkartoja mūsų jau turimus stereotipus? Atsakymų į šiuos klausimus rugpjūčio 17–19 dienomis Vilniaus universitete (VU) ieškos tarpkultūrinės komunikacijos tyrėjai iš įvairių pasaulio šalių.
Šiandien su kitų kultūrų žmonėmis susiduriame net neišvykę iš savo miesto. Dirbame tarptautinėse komandose, sekame kitose valstybėse kuriamą turinį, bendraujame socialiniuose tinkluose, mokomės daugiakultūrėse klasėse, o gydymo įstaigose, universitetuose ar valstybės institucijose susitinka skirtingomis kalbomis kalbantys ir nevienodą patirtį turintys žmonės.
Tačiau technologijos, automatinis vertimas ir anglų kalbos mokėjimas savaime neužtikrina, kad vieni kitus suprasime. Bendravimą veikia ne tik žodžiai, bet ir tai, ko tikimės iš pašnekovo, kaip suprantame mandagumą, artumą, autoritetą, tylą, humorą ar pasitikėjimą.
Šias dažnai nematomas ribas Vilniaus universitete vyksiančioje 32-ojoje Šiaurės šalių tarpkultūrinės komunikacijos tinklo konferencijoje NIC 2026 nagrinės mokslininkai, dėstytojai ir praktikai. Šių metų konferencijos tema – „Tarpkultūrinė komunikacija pokyčiams“.
Ką apie žmogų pasako pirmoji žinutė?
Viena netikėčiausių konferencijos temų – bendravimas pažinčių programėlėje „Tinder“. Tyrėja Ugnė Juozapavičiūtė pristatys bandomąjį tyrimą, kuriame lyginamos skirtingose kultūrose pasirenkamos pirmosios žinutės: vieni vartotojai pradeda nuo bendro pasisveikinimo, kiti iš kartomojo stengiasi kreiptis asmeniškai.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik kaip pažinčių etiketo klausimas. Vis dėlto pirmoji žinutė parodo, kaip skirtingai kultūrose suvokiama iniciatyva, dėmesys kitam žmogui ir priimtinas artumo lygis. Tai, kas vienam atrodo maloniai asmeniška, kitam gali pasirodyti pernelyg tiesmuka ar net įkyru.
Pasitikėjimo kūrimas skaitmeninėje erdvėje bus nagrinėjamas ir analizuojant studentų pasakojimus platformoje „TikTok“. Šios temos ypač aktualios todėl, kad vis didesnė mūsų santykių dalis prasideda ekrane, kur nebegalime pasikliauti balso tonu, kūno kalba ir kitais gyvai bendraujant lengviau pastebimais signalais.
Ar dirbtinis intelektas gali būti kultūros vertėjas?
Generatyvinis dirbtinis intelektas geba per kelias sekundes išversti tekstą, parengti laišką užsienio partneriui ar pasiūlyti, kaip mandagiau kreiptis į kitos šalies atstovą. Tačiau ar technologija iš tiesų supranta kultūrinį kontekstą?
Konferencijoje numatytas pranešimas apie tarpkultūrinę komunikaciją generatyvinio dirbtinio intelekto amžiuje. Mokslininkams šioje srityje svarbu klausti ne vien to, ką DI gali atlikti, bet ir kokiais duomenimis bei kultūrinėmis normomis paremti jo atsakymai.
Jeigu DI algoritmas daugiausia apmokomas naudojant tik tam tikrose pasaulio dalyse sukurtus tekstus, jis gali neatsižvelgti į skirtingoms visuomenėms būdingus bendravimo ypatumus. Mandagus atsakymas anglų kalba dar nebūtinai bus tinkamas lietuviui, suomiui, marokiečiui ar japonui. Be to, DI gali ne tik atkartoti duomenyse esančius kultūrinius stereotipus, bet ir standartizuoti tarpkultūrinę komunikaciją, skatindamas vienodus bendravimo modelius ir mažindamas kultūrinės raiškos įvairovę.
Todėl ateities iššūkis – ne vien išmokyti sistemas taisyklingai versti žodžius. Kur kas sudėtingiau padėti joms atpažinti kontekstą, galios santykius, nutylėjimus ir tai, kad tas pats pasakymas skirtingose kultūrose gali turėti visiškai kitokią reikšmę.
Migracija pakeičia ne tik gyvenamąją vietą
Didelė konferencijos programos dalis skirta migracijai, priverstiniam žmonių judėjimui ir tapatybės kaitai. Viename pranešime bus nagrinėjama, kaip skaitmeninės platformos padeda imigrantams susikurti savąjį naujienų šaltinių rinkinį – palaikyti ryšį su kilmės šalimi ir kartu suprasti visuomenę, kurioje jie apsigyveno.
Kito tyrimo centre – dėl karo į Lietuvą persikėlusių ukrainiečių moterų šeimos ir santuokiniai ryšiai. Priverstinė migracija reiškia ne tik geografinį atstumą. Ji gali pakeisti šeimos vaidmenis, atsakomybes ir santykius, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.
Tyrėjai taip pat kalbės apie Baltarusijos piliečių integraciją Lietuvoje, lenkų tautinės mažumos jaunimo tapatybę ir Vilniaus šeimų kalbinę kasdienybę. Vienuose namuose gali susitikti lenkų, rusų, lietuvių ir anglų kalbos, o kalbos pasirinkimas tampa ne vien praktiniu sprendimu. Jis gali parodyti žmogaus ryšį su šeima, bendruomene, valstybe ar tarptautine aplinka.
Programoje dėmesio skiriama ir emigrantams kaip kultūrinių pokyčių dalyviams. Gyvendami svetur žmonės į gimtąją šalį parveža ne tik pinigus ar profesinę patirtį, bet ir vadinamąsias socialines perlaidas, pavyzdžiui, kitokį požiūrį į darbą, šeimą, pilietiškumą ir tarpusavio santykius.
Kai nesusikalbėjimas tampa sveikatos klausimu
Tarpkultūrinė komunikacija gali turėti labai konkrečių pasekmių žmogaus sveikatai ir galimybei gauti pagalbą. Konferencijoje bus pristatomas tyrimas apie kliūtis, kurias į Lietuvą atvykę migrantai patiria kreipdamiesi dėl psichikos sveikatos paslaugų.
Kalbos barjeras – tik viena problemos dalis. Skirtingose kultūrose nevienodai suprantama psichikos sveikata, ligos priežastys, šeimos vaidmuo ar pats kreipimasis pagalbos. Žmogus gali nežinoti, kur kreiptis, nepasitikėti institucijomis arba baimintis, kad bendruomenė jo sunkumus įvertins kaip silpnumą.
Kitas Lietuvoje atliekamas tyrimas analizuoja kurčiųjų ir girdinčiųjų bendravimą bei implantų vaidmenį. Šiuo atveju skirtumai susiję ne vien su girdėjimu. Kurtieji gali save suvokti kaip savitą kalbinę ir kultūrinę bendruomenę, todėl medicininis požiūris į klausą ne visada sutampa su pačių žmonių tapatybės supratimu.
Tokie tyrimai primena, kad komunikacijos klaidos nėra vien nepatogus nesusipratimas. Jos gali lemti, ar žmogus gaus jam reikalingą informaciją, pasitikės specialistu ir galės visavertiškai dalyvauti priimant sprendimus.
Ar krizės mus suartina?
Konferenciją pradės JAV dirbančios profesorės Dovilės Budrytės pranešimas apie krizes, atmintį, tapatybę ir socialinius pokyčius Vidurio bei Rytų Europoje. Šio regiono visuomenėms kolektyvinė atmintis yra ne vien pasakojimas apie praeitį – ji veikia dabartinius politinius pasirinkimus, solidarumą ir tai, kaip reaguojame į karą bei kitas krizes.
Su atmintimi susijęs ir pranešimas apie romų genocido prisiminimą bei nutylėjimą Lietuvoje. Tyrimas atskleidžia, kad romų Holokausto atmintis iš viešosios erdvės išstumiama ne dėl istorinių faktų trūkumo, bet dėl nevienodų galimybių skirtingoms bendruomenėms dalyvauti formuojant kolektyvinę atmintį, įskaitant ir vis dar paplitusį romų bendruomenės stereotipus socialinėse medijose. Jei tam tikros bendruomenės istorinė patirtis neatspindima muziejuose, viešosiose erdvėse ar viešose diskusijose, ji gali likti nematoma ne tik istorijoje, bet ir dabartinėje visuomenėje.
Kitas pagrindinis konferencijos pranešėjas – Jyväskylä universiteto profesorius Marko Siitonenas – kvies svarstyti, kaip tarpkultūrinis ugdymas gali padėti inicijuoti pokyčius net ir tose organizacijose ar žmonių grupėse, kurios jiems priešinasi, ir kodėl svarbu neprarasti vilties, net jei pokyčiai vyksta lėtai.
Tarpkultūrinė komunikacija nėra paprastas gerų manierų rinkinys ar patarimai, kaip elgtis užsienyje. Ji padeda suprasti, kodėl vieni žmonės visuomenėje jaučiasi girdimi, o kiti lieka nuošalyje; kodėl ta pati žinutė gali kurti pasitikėjimą arba konfliktą; kaip technologijos, migracija ir krizės keičia mūsų santykius.
Nuo pirmosios žinutės pažinčių programėlėje iki bendravimo ligoninėje ar karo išskirtoje šeimoje – gebėjimas suprasti kitą šiandien tampa ne papildomu privalumu, o viena svarbiausių sąlygų gyventi sparčiai besikeičiančioje visuomenėje.
32-oji Šiaurės šalių tarpkultūrinės komunikacijos tinklo konferencija NIC 2026 vyks rugpjūčio 17–19 dienomis Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose. Konferenciją organizuoja VU Komunikacijos fakultetas, dalyvaujant Filologijos ir Filosofijos fakultetams, kartu su Šiaurės šalių tarpkultūrinės komunikacijos tinklu.
