Pasibaigus Šaltajam karui, Vidurio ir Rytų Europos valstybėse žlugo tikrovėje egzistavęs socializmas. Posocialistinių šalių politiniai elitai svarstė, kaip geriausia atsisveikinti su jo palikimu. Vienas svarbiausių darbotvarkės klausimų buvo privačios nuosavybės instituto atkūrimas. Bet su socializmo pabaiga atšilo ir iki tol „užšaldyti“ etniniai konfliktai bei įtampos, o svarbia tautinių mažumų teisių darbotvarkės dalimi tapo nuosavybės, ypač žemės, grąžinimas. Kodėl jis strigo Lietuvos lenkams, Slovakijos ir Rumunijos vengrams ir ką ši situacija sako apie posocialistinių visuomenių raidą?
Išėjimas iš socializmo ir tautinių mažumų klausimas
Socialistinio ir ikisocialistinio laikotarpio nulemtos Vidurio ir Rytų Europos šalių ypatybės lėmė išėjimo iš socializmo strategijų skirtumus. Vienos šalys socialistinės erdvės dalimi tapo anksčiau, buvo į ją labiau integruotos. Be to, skyrėsi socialistiniu laikotarpiu pasiektas išsivystymo lygis. Vienur socializmo metais buvo sukurta daugiau to, ką posocialistiniu laikotarpiu buvo galima privatizuoti, pritraukti užsienio kapitalą ir padėti pagrindus rinkos ekonomikai. Čia su socialistiniu paveldu atsisveikinta greičiau ir radikaliau. Kitur net ir paskutiniais socializmo metais valstybės buvo smarkiai įsiskolinusios, turėjo silpną pramonę, didelę visuomenės dalį sudarė smulkūs ūkininkai. Šiose šalyse dėl menkesnės išorinės konkurencijos ekonomiškai ir politiškai greičiau įsitvirtino buvusios nomenklatūros atstovai.
Tačiau kone visur vienas svarbiausių išėjimo iš socializmo darbotvarkės klausimų buvo privačios nuosavybės instituto atkūrimas, mat vienas pamatinių socialistinės santvarkos principų buvo privačios nuosavybės panaikinimas, ją pakeičiant kolektyvine. Manyta, kad atkūrus privačią nuosavybę bus galima sugrįžti į demokratinių, rinkos ekonomika grįstų vakarietiškų visuomenių gretas. Privačios nuosavybės atkūrimas turėjo padėti formuoti laisvą ir už save atsakingą individą, o kartu – atkurti teisingumą tiems, kurie patyrė kolektyvizacijos skriaudas. Toks teisingumo atkūrimo pažadas tapo svarbiu naujųjų posocialistinių elitų legitimacijos šaltiniu.
Greta marketizacijos ir demokratizacijos vyko ir kitas pokytis: vakarykštes internacionalistines, „tautų brolybę“ deklaravusias socialistines liaudies respublikas naujieji elitai ėmė regėti ir perkurti kaip tautines valstybes. Tačiau su socializmo pabaiga atšilo ir iki tol „užšaldyti“ etniniai konfliktai bei įtampos. Lenkai Lietuvoje, vengrai Slovakijoje ir Rumunijoje prabilo apie socialistiniu laikotarpiu patirtas skriaudas, o atsiradus žodžio laisvei buvo prisimintos ir ikisocialistinio laikotarpio neteisybės. Tai formavo tautinių mažumų politinių elitų tikslus akistatoje su naujųjų valstybių elitais, daugiausia sudarytais iš titulinės tautos atstovų.
Vienas tokių tikslų – autonomijos siekis teritorijose, kuriose mažumos gyveno tankiai. Ilgainiui šias įtampas pavyko bent iš dalies suvaldyti, titulinės tautos interesų atstovavimą derinant su mažumų teisių užtikrinimu. Jei ne visuomet nuoširdžiai, tai bent jau iš reikalo, spaudžiant tarptautinėms vakarietiškoms organizacijoms, kurių narėmis siekta tapti.
Žemės grąžinimas tautinių mažumų atstovams
Svarbia tautinių mažumų teisių darbotvarkės dalimi tapo nuosavybės, ypač žemės, grąžinimas. Tą lėmė ir socioekonominis tautinių mažumų kontekstas. Slovakijoje vengrų tautinė mažuma koncentruojasi pietiniuose kaimiškuose regionuose, kuriuose yra derlingiausios ir žemės ūkiui tinkamiausios žemės. Rumunijoje, kalnuotoje Transilvanijoje, vengrai taip pat gyvena daugiausia žemdirbiškose vietovėse. Panaši situacija būdinga ir pietryčių Lietuvoje gyvenantiems lenkams. Tautinių mažumų grupės šiose šalyse dažnai persidengia su tam tikromis socialinėmis grupėmis. Tą iš dalies lėmė po Antrojo pasaulinio karo įvykę etnodemografiniai pokyčiai – gyventojų mainai, deportacijos, repatriacijos, migracijos į miestus ribojimai ir asimiliacija.
Dėl šių procesų tautinių mažumų bendruomenės neteko inteligentijos, miestietijos ir pasiturinčiųjų sluoksnių, o jų socialinė struktūra tapo labiau kaimiška. Todėl XX a. dešimtajame dešimtmetyje žemės nuosavybė daugeliui mažumų narių galėjo reikšti ne tik geresnės materialinės padėties, bet ir šiek tiek aukštesnio socialinio statuso galimybę. Privačios nuosavybės instituto atkūrimo būdų taip pat būta skirtingų. Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių pasirinko restitucijos kelią. Baltijos valstybės, Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija nusprendė atkurti teises į socialistinių režimų nacionalizuotą žemę. Vis dėlto žemės grąžinimas ne visur vyko taip, kaip to tikėjosi jį planavę politikai ir valstybės tarnautojai.
Lygybė „ant popieriaus“
Nors žemės grąžinimas Lietuvoje pradėtas netrukus po nepriklausomybės paskelbimo, jo pabaiga paskutinį kartą oficialiai paskelbta 2024 m. Tuometinis aplinkos ministras teigė, kad „2024 m. tampa istoriniais metais Lietuvai, kai nuosavybės paveldėtojai atgauna nuosavybę arbatinkamą kompensaciją“. Tačiau 2025 m. rudenį Nacionalinės žemės tarnybos atstovai skelbė, jog procesą tikimasi baigti iki metų pabaigos. Daugiausia negrąžintos žemės atvejų tuo metubuvo likęVilniuje (2013) ir Kaune (96).
Tai, kad didžioji dalis tokių atvejų fiksuota Vilniaus mieste, nurodo, kad problema galėjo labiau paliesti senųjų, tautinių mažumų kilmės vilniečių šeimas ir jų palikuonis. Tačiau į tai politikos formuotojai iš esmės neatsižvelgė. Žemės grąžinimas vyko pagal tą pačią tvarką kaip ir likusioje Lietuvoje. Tokia lygybė „ant popieriaus“ ir vienodas nevienodų grupių traktavimas (ekonominio kapitalo, valstybinės kalbos mokėjimo, socialinių ryšių, ypač svarbių pirmaisiais posocializmo dešimtmečiais, požiūriu) apsunkino vietos gyventojų galimybes atgauti žemę. Prie to prisidėjo ir įstatyme įtvirtinta galimybė už negrąžinamą žemę gauti kompensaciją natūra (kasdienėje kalboje dar geriau žinoma kaip „žemės kilnojimas“). Nemažai žmonių pasirinko atsiimti savo ar savo protėvių žemę Vilniuje.
Restitucijos bėdos Vilniaus krašte
Po nepriklausomybės paskelbimo sostinės ribos buvo praplėstos, panaikinus sovietmečiu galiojusius miesto plėtros draudimus. Dar neseniai priemiesčiais buvusios teritorijos tapo miesto dalimi, o restitucijos vis dar laukę vietos gyventojai kartais stebėdavo, kaip kaimynystėje dygsta žemę į miestą atsikėlusių naujakurių namai. Tuo tarpu kompaktiškai pietryčių Lietuvoje gyvenę tautinių mažumų atstovai vargu ar taip pat noriai rinkosi persikelti žemę, pavyzdžiui, „lietuviškose“ Šilutėje, Akmenėje ar Kazlų Rūdoje. Papildomų sunkumų kėlė ir tai, kad pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais kai kurie pareigūnai nepripažino „lenkiškų“ nuosavybę patvirtinančių dokumentų, kadangi juos išdavusias Lenkijos valdžios institucijas laikė okupacinėmis. Vėliau dokumentai vis dėlto buvo pripažinti galiojančiais. Tačiau kol taip nutiko, restitucijos procesas nebuvo sustabdytas. Kai kuriems lenkams į jį „grįžus“ grąžintinos žemės fondas jau buvo sumažėjęs.
Iššūkių kėlė ir žemės grąžinimas buvusiuose rėžiniuose kaimuose Vilniaus krašte. Čia, nesant galimybės nustatyti individualių iki kolektyvizacijos turėtų sklypų ribų, buvo formuojamas bendras sklypas, o pareiškėjams grąžinama teisė į šio sklypo dalį. Ji turėjo atitikti anksčiau kaime turėtos nuosavybės dydį. Tokiais atvejais bendrasavininkių galėjo būti keli ar net kelios dešimtys. Norint pasinaudoti teise į grąžintą žemę jiems pirmiausia reikėjo susitarti dėl to, kaip atsidalinti bendrai valdomą sklypą. Ar tai lėmė ilgai trukusius konfliktus tarp savininkų? Ar šias teises į turimą sklypo dalį perpirkdavo apsukrūsspekuliantai? Kadangi žmonėms dažnai rūpėjo turėti ne teises į nuosavybės dalį girioje, o nors kokią apčiuopiamą naudą rankoje, manytina, kad tokie savininkams ekonomiškai nuostolingi sandoriai galėjo būti dažni.
Palyginkime: Rumunijoje žemės grąžinimas nėra baigtas
Posocialistinėje Rumunijoje dekolektyvizacija buvo vienas svarbiausių pereinamojo laikotarpio politinės darbotvarkės klausimų, nes devyniasdešimtinių pradžioje didelę rinkėjų dalį sudarė kaimiškų vietovių gyventojai, o net ir miestų gyventojai dažnai vertėsi dirbdami už miesto turimą žemę. Tačiau pirmieji restitucijos įstatymai buvo susieti su žemės reformomis, apibrėžusiomis, kas gali turėti žemę. Grąžinimą apsunkino dažni teisės aktų pakeitimai ir nuolat didinami grąžintinos žemės kiekiai, kol 2005 m. priimtas įstatymas leido susigrąžinti visą turėtą žemę.
Skirtingai nei Lietuvoje, už restituciją Rumunijoje buvo atsakingos vietos komisijos, sudarytos iš vietos specialistų ir merų, kurie joms pirmininkavo. Antropologės Katherine Verdery teigimu, posocialistinės Rumunijos centrinė valdžia buvo silpna: nors ji ir formavo politinę žemės grąžinimo darbotvarkę, šios darbotvarkės įgyvendinimas priklausė nuo daug galios turinčių vietinių veikėjų, kurių nemažą dalį sudarė buvusi nomenklatūra. Pastarieji neretai restitucijos procesą kreipė sau palankia linkme. 2000 m., bendradarbiaujant tautinių mažumų ir tradicinių partijų politikams, buvo priimtas įstatymas, leidęs susigrąžinti bendruomenių žemes. Ši kolektyvinės nuosavybės forma (dažnai apėmusi miškus ar ganyklas) buvo ekonomiškai ir tapatybės požiūriu svarbi Transilvanijos kalnuotose vietovėse gyvenantiemsszékely(sėkai) vengrams. Tačiau mažumų politiniame elite netrūko įtakingų veikėjų, siekusių, kad miškai – vertingas turtas – neišslystų iš valstybės ir jos institucijose įsitvirtinusios nomenklatūros kontrolės.
Šiandien žemės grąžinimas Rumunijoje vis dar nėra baigtas. Sustiprėjus centrinei valdžiai merai ne visuomet ryžtasi tvirtinti restitucijos prašymus, o teismai kartais juos atmeta. Tai siejama ir su nusivylimu naryste ES: siekdama jos, Rumunija įgyvendino daug reformų, tačiau galiausiai pasiekta narystė neapsaugojo nuo 2008 m. ekonominės krizės. Tai lėmė nusivylimą posocialistinėmis reformomis ir valstybe, kuri krizės kontekste buvo matoma kaip silpna ir neefektyvi. Kartu restitucijos problemos gali būti aiškinamos ir kaip platesnių sisteminių bėdų, susijusių su teismų nepriklausomumu, padarinys. Tai patvirtina ir neseniai kelių šimtų Rumunijos teisėjų bei prokurorų išplatintas pareiškimas, kuriamereiškiamas susirūpinimasdėl politinių ir ekonominių veikėjų vykdomo teisinės sistemos užvaldymo. Reikšminga ir tai, kad pastaraisiais metais Rumunijos teismai įgijo didelę galią, įskaitant galimybę panaikinti prezidento rinkimų rezultatus.
Žemės nuosavybės problemos Slovakijoje: kolektyvinės kaltės principas
Radikaliausios žemės nuosavybės problemos pastebimos Slovakijoje, kur restitucija vyko vadovaujantis dar pokomunistinėje Čekoslovakijoje priimtais įstatymais. Šaliai tapus nepriklausoma, o valdžioje įsitvirtinus autoritarinių ir nacionalistinių pažiūrų Vladimirui Mečiarui, kolūkių išformavimas nebuvo skubinamas. Daugelis jų transformavosi į kooperatyvus ir gana efektyviai tęsė veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis, todėl nebuvo skubama atsiimti savo žemės ir iš jų pasitraukti, juolab kad dažnai turėtos ar paveldėtos žemės plotai buvo nedideli. Jei žemė likdavo be aiškaus savininko, ją toliau administruodavo valstybės valdomas Slovakijos žemės fondas.
Neišspręsti žemės nuosavybės klausimai tapo palankia terpe pažeidimams, kurie, nors ir negausūs, beveik išimtinai palietė Slovakijos vengrų tautinės mažumos narius. Paskutinį dešimtmetį Slovakijoje buvo plėtojami dideli infrastruktūros projektai, tokie kaip tiesiamas Bratislavos aplinkkelis. Tokiais atvejais įprastai projektui įgyvendinti reikalinga žemė išperkama iš jos savininkų. Jei žemė laikoma bešeimininke, institucijos privalo nustatyti savininkus ir sumokėti jiems kompensaciją. Tačiau kai kuriais atvejais nustačius savininkus paaiškėdavo, kad žemė iš jų šeimos narių turėjo būti nusavinta po Antrojo pasaulinio karo. O pokariu demokratinė Čekoslovakijos valdžia, apkaltinusi vokiečių ir vengrų mažumas nelojalumu valstybei, taikė kolektyvinės kaltės principą: iš mažumoms priklausančių asmenų buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė ir nuosavybė. Remtasi vadinamaisiais „Benešo dekretais“, t. y. pokarinės Edvardo Benešo valdžios sprendimais. Vėliau socialistinis režimas šias skriaudas atitaisė ir pakeitė naujomis (pvz., kolektyvizacija). Tačiau dalis pokarinių konfiskacijų administraciškai taip ir nebuvo užbaigtos – pavyzdžiui, asmenys nebuvo tinkamai informuoti apie nusavinimo sprendimus ir procedūras. Tokiais atvejais žemė teisiškai likdavo asmens nuosavybe.
Konfiskacijos procedūros liko nutrauktos ir dėl socialistinės valdžios pradėtos kolektyvizacijos. Būtent šiuos neužbaigtus atvejus Slovakijos institucijos nusprendė užbaigti, jei archyvuose aptikdavo, kad visuomenės poreikiams reikalinga žemė anksčiau priklausė asmenims, iš kurių ji pokariu turėjo būti nusavinta. Mažumų atstovai tai interpretuoja kaip Benešo dekretų taikymą demokratinėje ES valstybėje. Slovakijos valdžia neigia, kad tokie nuosavybės nusavinimai yra susiję su tolesniu dekretų, įtvirtinusių kolektyvinės kaltės principą, taikymu. Kaip Slovakijos valdžios institucijos pagrindžia tokias praktikas? Europos Žmogaus Teisių Teismą pasiekusiojeBosits prieš Slovakijąbyloje Slovakijos Aukščiausiasis Teismas sprendimą nusavinti pareiškėjui jau grąžintą žemę grindė poreikiu „išlaikyti valstybės autoritetą“. Taigi formaliai mažumos narių teisės ir interesai aukojami valstybės interesų labui.
Slovakijos vengrai ir V. Orbáno pasyvumas
Ilgą laiką ši problema buvo aptarinėjama siaurame vengrų mažumos teisininkų ir ekspertų rate, tačiau neseniai įgavo nacionalinį mastą, kai pagrindinė Slovakijos opozicinė jėga „Progresyvi Slovakija“ įtraukė ją į savo darbotvarkę, reikalaudama pasmerkti Benešo dekretus ir nutraukti jų taikymą. Reaguodama į tai, Slovakijos valdžia priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis kriminalizuojamas viešas pokario tvarkos, kurią reglamentavo Benešo dekretai, kvestionavimas.
Su pokario kolektyvinių skriaudų nuosėdomis susipynusios posocialistinės žemės nuosavybės problemos gali turėti pasekmių ir Vengrijos vidaus politikoje. Dėl gerų Slovakijos ir Vengrijos premjerų santykių Viktoro Orbáno vyriausybė vengia kritikuoti minėtus Slovakijos veiksmus, kuriais galimai pažeidžiamos vengrų mažumos teisės. Tačiau toks pasyvumas gali atsisukti prieš patį V. Orbáną. Artėjančiuose Vengrijos parlamento rinkimuose opozicija meta rimtą iššūkį valdantiesiems. Juose balsuoti galės ir Slovakijos vengrai, turintys Vengrijos pilietybę. Tikėtina, kad opozicija mėgins vaizduoti V. Orbáną kaip oportunistinį politiką, išduodantį mažumų interesus.
Tautinių mažumų atstovai vis dar įstrigę „laiko kišenėse“
Pažvelgus į žemės grąžinimo ir nuosavybės teisių procesus Lietuvoje, Rumunijoje ir Slovakijoje matyti, kad, nepaisant skirtingų kontekstų, tautinių mažumų atstovai šiose šalyse dažnai lieka tarsi įstrigę savotiškose „laiko kišenėse“: Lietuvoje jie dar laukia žemės grąžinimo, o Rumunijoje ir Slovakijoje susiduria su naujais nuosavybės teisių pažeidimais. Posocialistinės transformacijos pradžioje buvo žadėta, kad privati nuosavybė bus neliečiama. Tačiau tai, kad šios problemos dažnai liečia būtent tautines mažumas, nebūtinai reiškia sąmoningą diskriminacinę politiką.
Posocialistinę transformaciją tiriantys sociologai ir antropologai dažnai kalba apie jos laimėtojus ir pralaimėtojus. Tautinės mažumos, dažnai sutampančios su kaimiškų regionų gyventojais, neretai atsiduria dvigubos marginalizacijos situacijoje. Tačiau, skirtingai nei nepriklausomybės pradžioje, kai etninės įtampos buvo aštresnės, šiandien tokias mažumų problemas lemia valdžios pareigūnų aplaidumas, ignoravimas ar nuostata, kad mažumų klausimai gali palaukti. Toks mažumų problemų nematymas liudiją apie prastą, mažoritarinę, t. y. pirmiausia į daugumos interesų atstovavimą orientuotą, demokratijos būklę.
Ką tokie „laiko kišenėse“ įstrigusių mažumos narių žemės nuosavybės atvejai sako apie posocialistinių visuomenių raidą? Mažiausiai tai, kad ji nėra linijinė, kad ne visi mes ir ne visuomet tiesia vaga judame nuo taško A (vargana socialistinė egzistencija) į tašką B (šviesi demokratinė kapitalistinė ateitis). Kai kas transformacijos pradžioje labai sparčiai nuskubėjo į priekį, o kai kas – liko už nugaros. Posocialistinio laiko vaizdinys čia atsiskleidžia kaip keliasluoksnis. Jį būtų galimaįsivaizduoti pasitelkus upės krante atsidengiančio šlaito ar geologinės atodangos vaizdinį: praeitis niekur nedingusi, ji, nors ir užklota storu smėlio sluoksniu ir į ateitį besistiebiančiais augalais, toliau egzistuoja ir veikia dabartį. Visi šie praeities, iki- ir posocialistinės, klodai susipina ir lemia problemas, kuriose yra kažkas seno (pavyzdžiui, Benešo dekretai), kažkas užmiršto (kolektyvizacijos traumos) ir kažkas naujo (posocialistinių visuomenių demokratijos atkryčiai ir valstybės veikimas ne viešojo intereso labui).
Straipsnis parengtas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo institute vykdant podoktorantūros tyrimą „Etninių ir nuosavybės santykių Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje lyginamoji analizė posocialistiniu nuosavybės restitucijos laikotarpiu“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT) pagal sutartį Nr. S-PD-24-105.
Dr. Karolis Dambrauskas yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto tyrėjas, sociologas.