Lietuvos žemės ūkio ministerija parengė ministro įsakymo projektą, kuriuo siūloma paskirstyti 20 mln. eurų skubią paramą žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių dėl 2026 m. padidėjusių tręšiamųjų produktų ir kuro kainų. Tačiau ministro siūlomas paramos paskirstymo principas sukėlė gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų nepasitenkinimą. Projekto kriterijai gali lemti, kad dalis ūkių, patiriančių panašias išaugusias gamybos sąnaudas, liktų be paramos.
Pagal projektą, mėsinių galvijų, avių ir ožkų augintojai bei mišrūs ūkiai į potencialių paramos gavėjų sąrašą nepatektų, o pienininkystės ūkiams paramą už pienines karves numatyta skirti. Tai kelia klausimų dėl 20 mln. eurų paskirstymo pagrindo ir siūlomų kriterijų atitikimo ūkių patiriamoms sąnaudoms.
Marijampolės rajono šeimos ūkyje mėsinius galvijus auginanti Eglė Markevičiūtė atkreipia dėmesį, kad projekte nepakankamai atsižvelgiama į skirtingas gyvulininkystės kryptis ir jų išlaidas. Taip pat neaišku, kaip nustatoma, kurie ūkiai nukentėjo dėl Artimųjų Rytų krizės, o kurie – ne.
Skubi finansinė parama nebūtų mokama už deklaruotas daugiametes pievas ir ganyklas bei žolinių augalų mišinius, kuriuose vyrauja ankštiniai augalai. Dėl to ūkių, auginančių mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę ir kitus ūkinius gyvūnus (išskyrus pienines karves), valdytojai gali likti be paramos.
E. Markevičiūtė klausia, kuo skiriasi išaugusių kuro, pašarų, technikos, energijos, vandens, veterinarijos ir kitų gamybos sąnaudų požiūriu pieninei karvei laikoma karvė nuo mėsinei galvijininkystei laikomos karvės. Ji pabrėžia, kad abiejų krypčių ūkiai gamina maistą, prižiūri gyvulius, ruošia pašarus ir naudoja techniką bei energiją, todėl skirtingas jų traktavimas paramos schemoje turėtų būti aiškiai ir ekonomiškai pagrįstas.
Kilo klausimų ir dėl daugiamečių pievų bei ganyklų neįtraukimo į paramos skaičiavimą. Ūkininkai jas naudoja gyvuliams ganyti ir pašarams ruošti, kartu privalėdami laikytis išsaugojimo reikalavimų, kaip antai 1 GAAB standarto, nustatančio pareigą išlaikyti daugiametes pievas ir ganyklas, ir 9 GAAB standarto, ribojančio aplinkosaugos požiūriu pažeidžiamų daugiamečių žolynų paskirties keitimą „Natura 2000“ teritorijose.
Taip pat atkreipiamas dėmesys į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus natūralioms pievoms ir ganykloms – jų negalima arti, persėti ar kitaip keisti jų būklės. Tai sukuria paradoksalią situaciją: valstybė reikalauja pievas išlaikyti ir prižiūrėti, tačiau rengiant skubios paramos schemą, tokius plotus naudojančius gyvulininkystės bei mišrius ūkius galima palikti už paramos ribų.
Ūkininkės manymu, ūkiai, kurie dėl gamtosauginių ir kitų privalomų reikalavimų turi mažiau ūkinės veiklos pasirinkimo laisvės, patiria papildomų išlaidų ir gali prarasti pajamas. Į tai turėtų būti atsižvelgiama skirstant paramą.
Kuro sąnaudų argumentas taip pat yra svarbus. E. Markevičiūtė remiasi valstybės nustatytomis gazolių normomis: 125 litrų hektarui pievoms, skirtoms prekinių žolinių pašarų produkcijai gaminti, ir 128 litrų sąlyginio gyvulio vienetui galvijams. Tai rodo, kad pati valstybė pripažįsta reikšmingą kuro poreikį tiek pievų priežiūrai, tiek galvijų laikymui. Jei skubios paramos tikslas – bent iš dalies kompensuoti kuro ir kitų gamybos išteklių pabrangimą, mėsinės gyvulininkystės ir mišrių ūkių neįtraukimas kelia pagrįstų abejonių.
E. Markevičiūtė taip pat kelia platesnį valstybės politikos nuoseklumo klausimą. XXI Vyriausybės programoje numatyta peržiūrėti paramos paskirstymo principus, stiprinti vietos maisto gamybą, valdyti rizikas ir skatinti gyvulininkystės plėtrą. Sprendimai, dėl kurių dalis gyvulininkystės ir mišrių ūkių krizės laikotarpiu liktų be paramos, jos vertinimu, nedera su šiomis deklaruojamomis kryptimis.
Esminis klausimas – ar siūlomi paramos skyrimo kriterijai objektyviai atspindi skirtingų ūkių sąnaudų struktūrą. Taip pat svarbu, kad valstybės parama nesupriešintų ūkininkų ir nesudarytų nevienodų konkurencijos sąlygų: vienas gyvulininkystės ūkis paramą gautų, o kitas, patiriantis panašias sąnaudas, jos negautų vien dėl gamybos krypties ar deklaruojamų plotų kodo.
E. Markevičiūtė siūlo koreguoti projektą, numatant, kad parama būtų skaičiuojama ir aktyviai gyvulininkyste užsiimantiems valdų valdytojams už pagal tiesioginių išmokų taisyklių reikalavimus deklaruotus daugiamečių pievų, ganyklų ir kitus pašarinius plotus, įskaitant DGP, AGP ir ŽMI naudmenas. Prieš priimant galutinį sprendimą, būtina išgirsti visų socialinių partnerių argumentus ir aiškiai pagrįsti, kodėl vienos gyvulininkystės kryptys remiamos, o kitos – ne.
Pagrindinė ūkininkės žinutė – nors konkreti paramos suma ūkiui gali būti nedidelė, 20 mln. eurų paskirstymo principas turi būti nuoseklus, teisingas ir pagrįstas. Jei valstybė deklaruoja siekį stiprinti gyvulininkystę, vietos maisto gamybą, regionų gyvybingumą ir šeimos ūkius, šie prioritetai turi atsispindėti ir paramos taisyklėse. Ūkininkų, kurie prižiūri daugiametes pievas, gamina pašarus ir laiko gyvulius, negalima laikyti mažiau svarbiais vien dėl pasirinktos gyvulininkystės krypties. Jie neturėtų likti už jiems reikalingos skubios paramos ribų.
