Gyvenimas gražus ir vertas džiaugsmo, o jo prasmę suteikia gebėjimas būti arti kito, priimti jo meilę ir ja dalytis. Tokia žinia skambėjo rugsėjo 26 d. surengtame „Žygyje už gyvybę 2026“, į sostinės centrą subūrusio šeimas, jaunimą, senjorus, medikus, pedagogus ir nevyriausybinių organizacijų atstovus. Nepaisydami ūkanoto rudens oro, dalyviai pabrėžė realios pagalbos svarbą žmonėms, susiduriantiems su nėštumo, tėvystės, ligos, negalios, vienišumo ar senatvės sunkumais.
Žygio organizatoriai siekė telkti visuomenę, stiprinti tarpusavio atsakomybę, solidarumą ir rūpestį tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Šventinėje programoje skambėjo asmeninės istorijos, muzika, vyko kūrybinės bei edukacinės veiklos vaikams ir informacinė organizacijų mugė, kurioje buvo galima sužinoti apie pagalbą besilaukiančioms moterims, šeimų palaikymą, atsakingą tėvystę, žmonių su negalia priėmimą, sergančiųjų slaugą ir orią senatvę. Renginyje dalyvavo svečių iš Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų.
Žygio pradžioje – apie šeimą, atsakomybę ir visuomenės ateitį
Renginys prasidėjo prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kur susirinkusiuosius sveikino Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, Ateitininkų federacijos atstovai bei svečiai iš Latvijos ir Lenkijos. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė Violeta Vasiliauskienė akcentavo, kad pagarba žmogaus gyvybei turi atsispindėti kasdieniuose pasirinkimuose, ypač padedant sunkumus patiriančioms nėščiosioms, būsimiems tėčiams ir rūpinantis sergančiais ar nuo kitų pagalbos priklausomais žmonėmis gyvenimo pabaigoje. „Pagarba gyvybei negali likti vien gražiais žodžiais. Ji turi tapti mūsų darbais, pasirinkimais ir kasdiene laikysena“, – teigė ji.
Jaunimo vardu kalbėjęs Ateitininkų federacijos pirmininkas Aistis Stalaučinskas gyvybės temą susiejo su visuomenės ir valstybės tęstinumu, paminėdamas Sausio 13-osios susitelkimą kaip tautos gebėjimo vienytis išsaugojant vertybes pavyzdį. Ant pakylos taip pat svečiavosi Latvijos filosofė Agnese Irbe ir Lenkijos „Gyvybės ir šeimos centro“ direktorius Marcin Perłowski, kurie aptarė iššūkius telkiant visuomenę diskusijoms apie šeimą, žmogaus orumą ir ateitį.
Po pasisakymų žygio dalyviai su dainomis ir taikiais šūkiais Gedimino prospektu pajudėjo Katedros aikštės link.
Kaušylų šeima: gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip planuojame
Šešių vaikų tėvai Monika ir Povilas Kaušylai, Krizinio nėštumo centro ambasadoriai, Katedros aikštėje pasidalijo patirtimi apie sudėtingą nėštumą ir sūnaus Vincento auginimą, apibūdindami jį „ypatingu vaiku“, kurio auginimas pakeitė jų požiūrį į tėvystę, atsakomybę ir priėmimą. Netikėtai ant scenos užlipęs Vincentas tėvams įteikė gėlių, simbolizuojančią padėką už gyvybės dovaną.
Patricia Sandoval: istorija apie pasirinkimus, krizę ir galimybę pradėti iš naujo
Iš JAV atvykusi Patricia Sandoval pasidalijo savo gyvenimo istorija, atvirai pasakodama apie patirtus tris abortus ir tuometinį požiūrį, kad tai yra „paprasčiausia teisė į mano kūną“. Trumpai dirbusi organizacijoje „Planned Parenthood“ ir tiesiogiai susidūrusi su aborto procedūromis bei moterų patirtimis, ji išgyveno gilią psichologinę krizę ir priklausomybes. Sandoval liudijo apie vilties, atleidimo ir pagalbos atsitiesti svarbą, pabrėždama, kad net po sunkių išgyvenimų galima pradėti iš naujo. Jos istorija, aprašyta autobiografinėje knygoje „Transfigured“, priminė, kad už sudėtingo pasirinkimo visada slypi konkretus žmogus, jo situacija, todėl svarbu ne smerkti, o padėti, suteikti artumo ir išklausyti.
Tylos minutė – negimusiems vaikams, netektį patyrusioms šeimoms ir solidarumui su Kauno krikščioniškaisiais gimdymo namais
Šventės dalyviai tylos minute pagerbė negimusius vaikus ir prisiminė vaiko netektį patyrusias šeimas. Taip pat buvo išreikštas solidarumas su Kauno krikščioniškaisiais gimdžio namais, nepritariant sprendimui juos uždaryti, nes daugelis šeimų juos rinkdavosi dėl saugios aplinkos, profesionalios priežiūros ir pagarbos gimdančiai moteriai bei jos šeimai.
Europos gydytojų atstovas: žmogaus orumas išryškėja tada, kai žmogus pažeidžiamas
Vaizdo įrašu renginio dalyvius sveikino Europos katalikų gydytojų asociacijų federacijos prezidentas, profesorius Rok Čivljak. Jis kalbėjo apie demografinius iššūkius Europoje, šeimų ekonominį nesaugumą, žmogaus orumą ir gydytojų atsakomybę rūpintis pažeidžiamais pacientais. Profesorius ragino kurti medicinos gyvybės kultūrą, puoselėti viltį ir teikti paliatyviąją pagalbą. „Tavo gyvybė yra svarbi. Tu nesi vienas“, – apibendrino jis.
Karosų šeima: „Kartais išgyti turi mūsų akys“
Saulius Karosas pasidalijo patirtimi, kai dukrai Ivai, gimusiai su Dauno sindromu, diagnozė atnešė daug nežinomybės ir privertė iš naujo permąstyti tėvystę. Jis pabrėžė, kad visuomenės požiūris į grožį, vertę ir reikšmingumą, dažnai siejamus su išoriniu tobulumu ar pasiekimais, tampa išbandymu susidūrus su silpnumu ar negalia. Tačiau šeimos patirtis keitė jų požiūrį: Iva pirmiausia yra jų dukra, kurios vertė nepriklauso nuo savarankiškumo. Vėliau Karosai įvaikino dar vieną vaiką su Dauno sindromu, Motiejų. Jie įsitikinę, kad vaikai pakeitė jų savivoką ir supratimą apie žmogaus vertę, grožį ir meilę. „Grožis slypi žiūrinčiojo akyse, tačiau kartais tik gyvenimo sunkumai tas akis išgydo“, – sakė Karosas, pridurdamas, kad „neišgydytas buvo tik mūsų žvilgsnis.“
Šavinių šeima: „Nesame gyvybės viešpačiai“
Trys vaikų tėvai Giedrė ir Antanas Šaviniai svarstė apie gyvenimo trapumą ir žmogaus norą viską kontroliuoti. Nors jie devynerius metus moko sužadėtinius ir moksleivius apie lytiškumą, šeimą ir gyvybės vertę, juos labiausiai formavo šeimos išgyvenimai. Antrasis sūnus gimė 34-ąją nėštumo savaitę, o vėliau pateko į reanimaciją. Stovėdami prie jo ir nežinodami, kas nutiks, jie pajuto gyvybės trapumą. Po dviejų persileidimų Šaviniai pakeitė požiūrį į šeimos planavimą ir tėvystę: „Kiekviena gyvybė, nesvarbu, kiek trumpai ar ilgai ji truktų, priklauso ne mums. Mes esame tik jos priėmėjai, globėjai ir palydėtojai mums patikėjote kelio atkarpoje.“
Kristina Judinė: pagarba žmogui – ir tada, kai jis pats sau padėti nebegali
Verslininkė ir slaugos namų „Addere Care“ įkūrėja Kristina Judinė, šešių vaikų mama, kalbėjo apie pagarbą asmeniui visais gyvenimo tarpsniais, ypač tiems, kuriems dėl ligos ar senatvės reikalinga pagalba. „Gyvybė svarbi nuo pat jos užsimezgimo iki paskutinio žmogaus atodūsio. Ir visuose gyvenimo etapuose žmogus yra vertas pagarbos“, – teigė ji. „Tai labai konkretus pasirinkimas – kaip žiūrime į žmogų: ar sugebame matyti ne jo ligą ar negalią, o pirmiausia patį žmogų.“
Apmąstyti gyvybės temą vaikus ir jaunimą kvietė konkursai
Prieš žygį organizatoriai paskelbė du konkursus: piešinių „Noriu broliuko, noriu sesutės“ (1–4 kl.) sulaukė 243 darbų iš 40 savivaldybių, o rašinių „Taika prasideda mamos glėbyje“ (5–12 kl.) – 21 kūrinys iš 10 savivaldybių. Nugalėtojai bus pagerbti Lietuvos Respublikos Seime.
Gyvybės tėkmė muzikoje
Katedros aikštėje skambėjo Ievos Zasimauskaitės, Liudo Mikalausko ir grupės ICHTHUS muzika. Renginį vainikavo daina „Dangus Tau dovanojo aukštį“, tapusi apibendrinimu – kvietimu priimti gyvenimo džiaugsmus ir išbandymus su meile, dėkingumu ir pagarba. Organizatoriai priminė, kad gyvybės kultūra atsiskleidžia kasdieniu rūpesčiu: padedant nėščiai moteriai, prisiimant tėvystės atsakomybę, priimant vaiką su negalia, lydint sergantį ar senstantį žmogų ir palaikant netektį išgyvenančią šeimą. Tai kultūra, prasidedanti nuo padėkos už kitą žmogų, gebėjimo būti kartu ir atleidimo.