Ragininmai reguliuoti dirbtinio intelekto (DI) pramonę primena ilgalaikius tvaraus finansavimo iššūkius, teigia Steve Waygood, Finansų pereinamojo laikotarpio centro generalinis direktorius. DI lyderiai viešai ragina sulėtinti jų pramonės pažangą – žingsnis, kurį Waygood lygina su finansų sektoriaus sunkumais sprendžiant ilgalaikes klimato rizikas.
Rugsėjį DI lyderiai, įskaitant Anthropic atstovą Dario Amodei, Samą Altmaną, Demisą Hassabį ir Eloną Muską, išreiškė susirūpinimą dėl spartaus DI galimybių tobulinimo. Tai sutapo su teisės aktų iniciatyvomis, tokiomis kaip senatorius Bernie Sandersas ir atstovas Gregas Casaras pasiūlytas įstatymo projektas, siekiant uždrausti dirbtinio superintelekto plėtrą. Pramonės vidinių atstovų susirūpinimas kelia klausimus, kodėl verslas siektų reguliavimo, kuris galėtų apriboti jo augimą.
Waygood teigia, kad šie raginimai kyla dėl rinkos nesugebėjimo įvertinti tam tikras rizikas. DI srityje pavienės įmonės yra skatinamos spartinti plėtrą, sukurdamos kolektyvinę grėsmę, kurios negali išvengti nė viena įmonė. Panašiai finansų sektorius optimizuoja trumpalaikę grąžą, dažnai ignoruodamas ilgalaikes problemas, tokias kaip klimato kaita. Finansinės klimato kaitos pasekmės, pavyzdžiui, nepanaudoti iškastinio kuro turtai, pagal 2022 m. tyrimą, yra vertinamos 1,4 trilijono JAV dolerių naftos ir dujų sektoriuje pagal vidutinį persiorientavimo scenarijų.
Audriaus nuostoliai, susiję su gamtinėmis nelaimėmis, 2025 m. siekė maždaug 224 mlrd. JAV dolerių, iš kurių 108 mlrd. JAV dolerių buvo apdrausta, pranešė „Munich Re“. Šie įvykiai taip pat sukėlė apie 17 200 mirčių. Waygood teigia, kad kuo ilgiau išliks šis nesuderinamumas, tuo staigesnis ir potencialiai destabilizuojantis bus korekcijos. Netvarkingas kainų perskaičiavimas gali lemti plačius finansų sistemos nuostolius, kuriuos sunku suvaldyti.
Finansų sektoriaus klimato iššūkis
Waygood lygina DI pramonės savanorišką atsargumą su nuolatiniu finansų sektoriaus klimato rizikos sprendimo iššūkiu. Jis teigia, kad rinkos nesugeba ištaisyti savyje glūdinčių skatinimo struktūrų trūkumų, o įmonių vidiniai atstovai dažnai pirmieji pripažįsta ir apibūdina šias problemas. Pavyzdžiui, iniciatyva „Net Zero Asset Managers“ pripažino, kad jos sėkmė priklauso nuo vyriausybių politikos ir reguliavimo.
Norint mobilizuoti iki 2030 m. metams klimato veiksmams reikiamus 9 trilijonus JAV dolerių, o vėliau – daugiau nei 10 trilijonų JAV dolerių, reikia pakeisti skatinimo priemones, kurios nukreipia privatų kapitalą. Waygood teigia, kad tik vyriausybės turi galimybių įgyvendinti tokius pokyčius, naudodamosi tokiomis priemonėmis kaip anglies kainodara, standartai, viešieji pirkimai ir apdairumo taisyklės. Šios taisyklės nustato, kokias kapitalo atsargas bankai turi laikyti nuo rizikos, kuri dar gali nebūti akivaizdi jų balansuose.
Skirtingai nei DI pramonė, kuri aiškiai komunikuoja savo susirūpinimus ir pageidavimus įstatymų leidėjams, finansų sektorius neparodė vieningos pozicijos. Waygood mano, kad šiam klausimui trūko reikiamo aukščiausio lygio koordinavimo ir bendro sutarimo, kad jis taptų svarbiausiu prioritetu. Nors finansų įstaigos pateikia išsamias klimato ataskaitas, jos dažnai neinformuoja vyriausybių apie reikalingus politikos pakeitimus ar neidentifikuoja pereinamojo laikotarpio kliūčių.
