Gyvename pasienio valstybėje. Tai ne skambus politinis šūkis, o mūsų kasdienybė. Pasienio valstybėje saugumas prasideda ne tik nuo kariuomenės ar ginklų, bet pirmiausia – nuo žmonių. Nuo to, ar krizės metu gebame veikti ramiai, susitelkę ir kartu. Lietuvos Respublikos Konstitucija sako: valstybės gynimas – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Šiandien vis geriau suprantame, kad ši pareiga nebūtinai reiškia ginkluotą veiksmą. Ji reiškia ir pasirengimą veikti civilinėse situacijose, gebėjimą padėti vieni kitiems ir nepasiduoti panikai ar melui.
Karas Ukrainoje verčia kelti nepatogius, bet būtinus klausimus. Ar mokydamiesi iš Ukrainos patirties galime nuoširdžiai pasakyti, kad Lietuvos visuomenė pasirengusi neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui? Krašto apsaugos ministerijos apklausoje 61 proc. respondentų teigia, jog būtų pasirengę prisidėti prie neginkluoto pilietinio pasipriešinimo. Tai itin svarbus signalas valstybės institucijoms. Jis liudija ne tik žmonių valią ginti savo šalį, bet ir pasitikėjimą, kad kiekvieno indėlis ginant savo valstybę yra reikšmingas.
Pilietinis atsparumas nėra spontaniškas, prasideda nuo pasitikėjimo
Galime turėti modernias sistemas, bet jei nėra pasitikėjimo tarp žmonių ir institucijų – jos neveiks. Pilietinis atsparumas gimsta žmonėms telkiantis, mokantis ir veikiant kartu – šį gebėjimą kasdien stiprina nevyriausybinės organizacijos (NVO).
Pandemijos ir pabėgėlių krizės metu matėme, kaip per labai trumpą laiką NVO ir neformalios iniciatyvos sukūrė veikiančius pagalbos tinklus: nuo maisto ir būtiniausių priemonių dalijimo iki emocinės ir psichologinės paramos. Kai valstybės institucijos buvo perkrautos, būtent organizuota pilietinė visuomenė tapo svarbiu amortizatoriumi, kuris neleido situacijai virsti chaosu.
Tai patvirtina ir Pilietinės galios indeksas: žmonės, kurie veikia bendruomenėse ar NVO, krizės metu yra labiausiai pasirengę veikti ir padėti kitiems. Tai nėra atsitiktinumas. Pilietinis atsparumas ugdomas iš anksto, kasdienėje veikloje ilgai iki galimos krizės, per nuoseklų įsitraukimą bei mokymąsi.
Kodėl svarbios NVO, savanoriai ir regionai
Neginkluotas pilietinis pasipriešinimas veikia tik tada, kai jis yra masiškas, organizuotas ir paremtas pasitikėjimu. Jis grindžiamas ne pavieniais herojiškais veiksmais, o pasirengimu bei suderintais veiksmais. Kai organizacijos aiškiai supranta savo vaidmenis ir veikia pagalbos bei informacijos tinklai, agresoriui tampa sunku destabilizuoti valstybę ir perimti kontrolę.
Visgi, didžiausia neginkluoto pilietinio pasipriešinimo stiprybė, kad jis veikia ne tik silpnindamas priešą, bet ir stiprindamas pačią visuomenę. Jis leidžia išlaikyti socialinius ryšius, rūpintis pažeidžiamais žmonėmis, teikti pagalbą kariams ir civiliams, užtikrinti informacijos sklaidą bei emocinį stabilumą. Tokia dviguba strategija, mažinti agresoriaus galimybes ir kartu auginti savo atsparumą, laikoma viena efektyviausių pilietinės gynybos formų.
Tai veikia, jei visuomenė nėra pasyvi stebėtoja, kai žmonės jaustų atsakomybę, pasitikėtų vieni kitais ir valstybės, savivaldybės institucijomis bei turėtų aiškias struktūras, per kurias gali veikti. Vietos lygmens NVO yra arčiausiai žmonių, greičiausiai pamato problemas ir dažnai pirmos reaguoja. Tai ne teorija, o reali patirtis Lietuvos miestuose ir miesteliuose. NVO svarba valstybei atsiskleidžia ir per pasitikėjimą. Krizių metu žmonės dažniausiai kreipiasi į tuos, kuriuos pažįsta ir kuriais pasitiki. NVO tampa tiltu tarp institucijų ir žmonių – jos ne tik perduoda informaciją, bet ir padeda ją suprasti, mažina nerimą, telkia bendram veiksmui.
Tokį požiūrį seniai įtvirtino Šiaurės šalys. Suomijoje ir Švedijoje NVO ir savanoriai pripažįstami neatsiejama saugumo sistemos dalimi, o valstybė sąmoningai investuoja į jų mokymus ir pasirengimą. Tai daroma suprantant, kad būtent organizuota pilietinė visuomenė leidžia greitai reaguoti ir užtikrinti, jog krizės metu neliktų „nematomų“ žmonių.
Vis dar trūksta koordinacijos
Koordinacijos problemą aiškiai įvardija Valstybinio audito ataskaita apie piliečių rengimą pilietiniam pasipriešinimui. Joje nurodoma, kad trūksta aiškaus koordinuojančio subjekto, kuris telktų institucijas ir sistemingai bendradarbiautų su NVO vieno langelio principu. Be tokios lyderystės iniciatyvos lieka fragmentuotos, o regioninis prieinamumas – netolygus. Jei norime, kad pilietinis pasirengimas pasiektų visas visuomenės grupes ir regionus, būtinas kryptingas NVO įtinklinimas ir ilgalaikis jų stiprinimas, o ne pavieniai projektai ar iniciatyvos.
Praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintas piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui 2026–2030 m. įgyvendinimo planas yra labai svarbus žingsnis. Visgi, kyla abejonių, ar 44 rezultatų rodikliai be papildomų finansinių išteklių netaps dar vienu dokumentu, kurio realus poveikis bus ribotas. Jei pilietinis pasirengimas mums iš tiesų svarbus, jis turi tapti prioritetu, o ne likti „ant popieriaus“. Ar galime būti drąsesni ir pripažinti pilietinį pasirengimą kaip tikrą valstybės prioritetą? Nevyriausybinės organizacijos – ne priedas, o gynybos sistemos dalis.
Ukrainos patirtis parodė: kai visuomenė žino, ką daryti, net chaosas tampa suvaldomas. Kai nežino – net moderniausia sistema stringa.
Mano žinutė paprasta – neginkluota pilietinė gynyba veikia tik tada, kai kiekvienas žino savo vaidmenį. NVO yra viena iš neginkluoto pilietinio pasipriešinimo linijų, kur kiekvienas gali savąjį vaidmenį atrasti, išbandyti ir paversti realiu veiksmu.
Stipri pilietinė visuomenė pasienio valstybėje veikia kaip atgrasymas. Ji siunčia signalą – čia žmonės susitelkę, sąmoningi ir pasirengę ginti laisvę visais būdais – ne tik ginklu.
Žinia, mes jau turime daug veikiančių pavyzdžių ir išmoktų pamokų, kaip nevyriausybinės organizacijos gali padėti valstybės institucijoms suvaldyti krizes. Tai tereikia kryptingai stiprinti, jungti tarpusavyje ir pripažinti kaip neatsiejamą nacionalinio saugumo dalį. Stiprios NVO tai nėra alternatyva valstybei, o vienas esminių jos atsparumo ramsčių.
Šis tekstas parengtas pagal Šiaurės ministrų tarybos finansuojamą projektą „NVO pasirengimas pilietiniam atsparumui“. Už turinį atsako tik šio projekto koordinatoriai, ir jis nebūtinai atspindi Šiaurės ministrų tarybos požiūrį ar politiką.
Pranešimą paskelbė: Gerda Vaičiūnaitė, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.