„Erdvėje sukurtos technologijos anksčiau ar vėliau tiesiogine prasme grįžta į Žemę. Saulės baterijos, įbrėžimams atsparūs lęšiai, kūdikių maistas, dirbtinės galūnės ir vandens filtrai yra tik keli pavyzdžiai. Ir tai yra vienas pagrindinių argumentų atsakant tiems, kurie klausia: „Kam investuoti į kosmosą, kai jau turime daugybę problemų čia, Žemėje?“ – sako Eigirdas Sarkanas, Inovacijų agentūros Kosmoso centro grupės ekspertas, specializuojantis kosmoso technologijų, inovacijų ir politikos srityse.
Mūsų interviu su Eigirdu Sarkanu aptariame kosmosą mūsų kasdieniame gyvenime, Lietuvos kosmoso sektorių ir jo studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kurios ugdė atvirumą pokyčiams ir asmeninę atsakomybę.
Daugeliui gali būti staigmena, kad Lietuva turi ne tik žemės ūkio, bet ir kosmoso sektorių. Iš ko jis susideda, kokia jo dabartinė situacija ir kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste?
Žmones labiausiai nustebina žinia, kad Lietuvoje gaminami palydovai. Tai yra kažkas, kuo ypač didžiuojamės savo kosmoso sektoriuje. Šios istorijos užkulisiuose slypi įkvepianti istorija: daugiau nei prieš 12 metų nedidelė studentų grupė sugalvojo pastatyti pirmuosius lietuviškus palydovus. Valstybės, universitetų ir kosmoso entuziastų palaikoma idėja tapo realybe – tai pažymėjo „NanoAvionics“, įmonės, kuri ir toliau sėkmingai veikia ir yra pripažinta visame pasaulyje, pradžią.
Be palydovų, Lietuva turi stiprų ir pasaulyje pripažintą lazerių sektorių, kuris taip pat taiko savo sprendimus kosmoso srityje. Pavyzdžiui, šią vasarą viena įmonė, bendradarbiaudama su Vienos universitetu, į kosmosą paleido savo lazerį, skirtą kvantinio skaičiavimo eksperimentui atlikti. Visi šie sprendimai ir technologijos konkuruoja pasauliniu mastu ir stiprina Lietuvos, kaip technologiškai pažangios ir inovatyvios šalies, reputaciją.
Ar Lietuvos kosmoso inovacijos pasitarnauja Žemėje?
Be jokios abejonės. Lietuvoje yra įmonių, kurios naudoja palydovinius duomenis kurdamos sprendimus vandens telkinių ir žemės ūkio laukų kokybei stebėti. Galima nustatyti, kokius augalus augina ūkininkai, įvertinti jų kokybę ir nustatyti, ar jiems netrūksta vandens ar cheminių maistinių medžiagų. Taip pat galima įvertinti miškų būklę. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad šiuo metu kuriame naujas technologijas, kurios gali tapti proveržiu – pavyzdžiui, lazerinio ryšio technologija, kuri yra žymiai greitesnė ir patikimesnė nei radijo ryšys.
Taip pat turime sistemų inžinerijos sprendimų, kurie, naudodami dirbtinį intelektą, gali ne tik bent perpus sutrumpinti pasiruošimo kosmoso misijai laiką, bet ir užtikrinti, kad sistemos veiktų patikimai dar rengimosi etape, o ne tik tada, kai palydovas jau yra kosmose. Galiausiai turime įmonę, kuriančią naujos kartos maistą astronautams – jis yra gerokai lengvesnis ir kompaktiškesnis, tačiau jame yra visų žmogaus organizmui būtinų maistinių medžiagų ir vitaminų.
Kosmosas yra ne tik astronautai kosminėse stotyse ir Paukščių takas – kokias kosmoso inovacijas mes naudojame savo kasdieniame gyvenime net nesuvokdami to?
Paprasčiausias pavyzdys yra GPS. Net ir GPS paprastai suprantamas tik kaip priemonė nustatyti vietą, kad galėtume patekti iš taško A į tašką B. Tačiau GPS palydovai (arba „Galileo“, Europos atveju) yra labai svarbūs tiksliam ir sinchronizuotam laiko skaičiavimui. Jei laiko sinchronizacija būtų sutrikdyta, nukentėtų duomenų ir energijos perdavimas – žmonės laikinai liktų be elektros ar interneto prieigos, sutriktų finansų sistema ir net negalėtume išsiimti grynųjų pinigų iš bankomatų.
Erdvėje sukurtos technologijos anksčiau ar vėliau tiesiogine prasme grįžta į Žemę. Saulės baterijos, įbrėžimams atsparūs lęšiai, kūdikių maistas, dirbtinės galūnės ir vandens filtrai yra tik keli pavyzdžiai. Yra dešimtys tokių technologijų, ir tai yra vienas pagrindinių argumentų atsakant tiems, kurie klausia: „Kam investuoti į kosmosą, kai jau turime daugybę problemų čia, Žemėje?“
– Ar apie kosmosą svajojote nuo vaikystės?
Vaikystėje dažniausiai norime būti policininkais, gydytojais ar ugniagesiais – tai tipinės ir labiausiai matomos profesijos tuo metu. Nepamenu, kokios buvo mano svajonės, bet, kaip ir daugelis vaikų, o vėliau ir paauglių, negalvojau per toli į priekį ir neturėjau aiškaus tikslo stoti į konkrečią studijų sritį. Mokykloje mokiausi pakankamai gerai ir stengiausi pakankamai sunkiai mokytis, kad užsitikrinčiau valstybės finansuojamą vietą.
Kadangi esu iš Jonavos, mano tikslas buvo įstoti į aukštojo mokslo įstaigą Kaune ir būti arčiau namų – tuo metu nenorėjau išeiti iš savo komforto zonos. Tačiau nemokamas studijas pasirinkau ne todėl, kad neturėjau kitų galimybių, o todėl, kad nenorėjau būti priklausomas nuo tėvų. Žvelgdamas atgal, sakyčiau, kad galvoje turėjau tam tikrą gyvenimo scenarijų, kuriame mokyklos baigimas ir įstojimas į universitetą suteiktų daug didesnę nepriklausomybę ir, dar svarbiau, atsakomybės jausmą pačiam sau.
Kodėl atsidūrėte VDU ir kodėl pasirinkote socialinę politiką?
Viena vertus, tai buvo šiek tiek atsitiktinumas, nes socialinė politika nebuvo mano prioritetų sąrašo viršuje – svarsčiau ir apie teisę bei psichologiją. Kita vertus, tuo metu tai dar buvo palyginti nauja studijų programa, o pati socialinės politikos sąvoka atrodė įdomi ir gana nepažįstama, o tai natūraliai patraukė mano dėmesį.
Mane VDU patraukė jo lankstumas. Visų pirma, studijų lankstumas ir artes liberales principai, antra, dėstytojų ir studentų santykiai, kurie buvo labai atviri ir labiau kolegiški nei hierarchiniai. Šis lankstumas man taip pat padėjo gyvenime, nes suprantu, kad reikia būti atviram pokyčiams, prisitaikyti prie jų ir mokytis naujų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visiškai nesusiję su tuo, ką šiuo metu darai.
Buvote VDU studentų atstovybės prezidentas, vėliau – Lietuvos nacionalinės studentų sąjungos prezidentas. Ar manote, kad šiandieniniai studentai skiriasi nuo tų, kurie buvo jūsų laikais?
Nemanau, kad labai. Dauguma studentų mokosi ir linksminasi, o pasirengia atsiskaitymams ir egzaminams iš vakaro. Kaip ir anksčiau, studentai gyvena bendrabučiuose, turi dirbti, kad save išlaikytų, ir yra viena iš pilietinės visuomenės varomųjų jėgų.
Vis dėlto mes iš tikrųjų matėme didelį pokytį per „Covid“ pandemiją, kuri iš esmės pakeitė studijų įgyvendinimo modelį ir sukėlė neigiamų pasekmių dėl sumažėjusio tiesioginio kontakto. Dabar matome dar vieną lūžio tašką – dirbtinio intelekto naudojimą, kuris taip pat transformuoja mokymo ir mokymosi procesą. Paties studento sąvoka išliko ta pati, tačiau mokymosi priemonės, galimybės ir krizės natūraliai sukelia pokyčius.
Kiek erdvės yra jūsų kasdieniame darbe ir gyvenime? Ar lankėtės NASA? Ar namuose turite teleskopą?
Kadangi kosmosas man taip pat yra hobis, jis natūraliai vaidina svarbų vaidmenį mano gyvenime. Apie kosmosą kalbu su savo vaikais, vartome ir skaitome įvairias knygas, klausau nemažai tinklalaidžių ar žiūriu turinį apie kosmoso sektoriaus tendencijas ir istoriją. Retkarčiais taip pat organizuoju kosmoso tematikos užsiėmimus pradinių klasių mokiniams, remdamasis patirtimi, kurią įgijau per stažuotę JAV.
Taip, aš buvau NASA – lankiausi Godardo kosminių skrydžių centre Vašingtone, DC, Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (JPL) Los Andžele ir Kenedžio kosmoso centre Floridoje. Bet teleskopo namuose neturiu.
