„Dvyliktokams patarčiau mažiau kreipti dėmesio į tai, ką sako kiti žmonės – kitų žmonių patarimai ne visada būna naudingi. Išbandykite sritį, kuri jus domina, ir studijuokite tai, ko iš tikrųjų norite. Taip pat norėčiau paskatinti juos kuo daugiau savanoriauti ir įgyti kuo daugiau patirties, kuri suteiks jiems kažką realaus, kuo galės pasikliauti, ir padės atsitraukti nuo tėvų projekcijų ir lūkesčių, kad jų vaikai seks jų pėdomis. Manau, kad kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti savo kelią“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos absolventas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas ir VDU „Gifted“ centro dėstytojas Tomas Vaitkūnas.
Pedagogas, 2025 m. apdovanotas Meilės Lukšienės premija už demokratijos, bendruomeniškumo, pilietinės atsakomybės, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų puoselėjimą, pasidalijo mintimis apie mokytojo darbo džiaugsmus, šių dienų mokinių imlumą technologijoms ir prisiminimais apie studijų metus.
Stodamas į tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą (dabar VDU Švietimo akademija), Tomas sako net nesvarstęs kitų variantų, nors jo akademiniai pasiekimai tikrai būtų leidę jam studijuoti ir kitur. Labiausiai jį patraukė istorijos ir pedagogikos bakalauro programos, kurias jis matė kaip savotišką tiltą į psichologiją ir ryšį su žmonėmis.
„Norėjau suderinti du man svarbius dalykus: istoriją ir psichologiją. Darbas su žmonėmis leidžia būti dinamiškam: tu ne tik pažįsti juos, bet ir gali pasakoti praeities žmonių istorijas. Tai labai viliojanti perspektyva“, – prisiminė mokytojas, apmąstydamas savo motyvaciją tuo metu. Tarp didžiausią įspūdį palikusių paskaitų Tomas mini Europos viduramžių studijas – tiek dėl žavingos temos, tiek dėl mokytojo Dariaus Aleknos erudicijos ir išskirtinio dėstymo stiliaus.
Ieškant didesnės prasmės darbe
Tomos Vaitkūno kelias į mokytojavimą nebuvo tiesus – studijų pabaigoje noras tapti mokytoju šiek tiek išblėso, todėl Tomas nusprendė dirbti privačiame sektoriuje. Tačiau vėliau suprato, kad nori mokyti, todėl grįžo į mokyklą ieškoti didesnės prasmės savo darbe.
„Darbas labai dinamiškas, o kiekviena pamoka yra unikali, nes mokiniai skirtingi ir tu pats ateini su skirtinga energija, nuotaika ir mintimis. Darbas ne tik toli gražu nėra nuobodus, bet ir pats daug naujų dalykų išmoksti ir pažįsti šimtus mokinių, asmenybių, kurios dažnai būna nenuspėjamos. Tai taip pat sukuria džiaugsmo ir jaudulio jausmą“, – pažymi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas.
Be darbo mokykloje, Tomas Vaitkūnas dėsto VDU Gifted – ugdymo centre gabiems vaikams, kur veikla yra neformalesnė ir skiriasi nuo veiklos įprastose įstaigose. Čia mokiniai įgyja daugiau praktinės patirties, pavyzdžiui, mokosi apie skirtingas kultūras vaidindami Jungtines Tautas ir atstovaudami įvairioms šalims.
„Stengiamės suprasti, kaip tokie skirtingi Vakarų, Kinijos, Islamo ir kitų civilizacijų atstovai gali sugyventi. Simuliuojame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kurioje sprendžiame pasaulines problemas. Mokiniai balsuoja ir pateikia argumentus už arba prieš konkrečius sprendimus, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos, ir sprendžia tokias problemas kaip kibernetinis terorizmas“, – sako VDU absolventas.
Smalsumas, empatija ir valia yra būtinos savybės
Apmąstydamas savybes, kurios, jo nuomone, yra svarbiausios norintiems tapti mokytojais, Tomas pabrėžia, kad ypač naudingas smalsumas ir empatija. „Jei smalsumo kibirkštis užgestų, būtų sunku įtikinti kitus, kad tau nuoširdžiai įdomu. Taigi reikia domėtis daug kuo. Taip pat reikia būti pakankamai atviram, kad priimtum žmones klasėje. Ir dar reikia valios, nes darbas reikalauja nemažų pastangų, tiek ruošiantis pamokoms, tiek jas vedant“, – aiškina jis.
Tomas labai giria šių dienų mokinius – jo nuomone, jauni žmonės yra smalsūs, linkę imtis lyderio vaidmens ir geba kūrybiškai taikyti šiuolaikines technologijas. „Esu tikrai patenkintas šia karta: kaip ir visos kartos, ji turi savų iššūkių – šiuo atveju išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką. Tačiau jie taip pat turi savo stipriųjų pusių – pavyzdžiui, jie gana imlūs informacijai. Tiesiog turime skatinti jų stipriąsias puses ir neleisti įsitvirtinti silpnesnėms savybėms“, – pažymi jis.
Dirbtinis intelektas kaip naudinga mokymo priemonė
Šiandien skaitmeninės technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, tapo neatsiejamos nuo mokymo, kaip ir nuo daugelio kitų profesijų. Tomas pabrėžia, kad mokykla yra būtent ta vieta, kur mokiniai gali išmokti efektyviai naudotis dirbtiniu intelektu, pavyzdžiui, naudodami jį mechaniniams darbams atlikti, kad sutaupytų laiko, bet nepiktnaudžiaudami juo kūrybiniame darbe.
„Apskritai, manau, kad dirbtinis intelektas yra naudingas mokant. Mokytojo, dirbtinio intelekto, vadovėlių, tėvų indėlio, muziejų ir kitų išteklių sąveika sukuria gana gerą simbiozę, sintezę“, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas, savo darbe derinantis tradicinius ir šiuolaikinius metodus.
Domėjimasis istorija nuo vaikystės
Tomas neatsitiktinai pasirinko mokyti istorijos – susidomėjimas šiuo dalyku jam atsirado dar vaikystėje, iš dalies įkvėptas močiučių pasakojimų apie praeitį. Vienas ryškiausių pasakojimų, pasak jo, buvo apie Lietuvos kariuomenę tarpukario laikotarpiu.
„Kai mano močiutei buvo apie 12 ar 13 metų, ji nuvyko į Ukmergę pažiūrėti karinio parado. Ji sakė, kad uniformos buvo tokios gražios, o Lietuvos kareiviai atrodė labai gerai ir tvarkingai. O paskui, sakė ji, atvyko tie netvarkingi sovietai – rusai – visi apšepę, apsileidę, nuolat girti“, – sako Tomas, pabrėždamas kontrastą, kuris jo močiutės atmintyje išliko tarp Lietuvos karių ir okupacinių pajėgų.
Po darbo mokytojas randa laiko aktyviam laisvalaikiui – bėgiojimui ir žygiams, įskaitant įspūdingą 700 kilometrų žygį į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. „Taip pat mėgstu žygiuoti po Lietuvą ir atrasti naujus maršrutus. Taip pat bėgioju, nes manau, kad dirbant mokytoju svarbu turėti išlietį emocijoms ir palaikyti fizinę formą“, – pažymi VDU absolventas.
