Lietuvoje kasmet organizuojama daugybė kultūros įvykių, tačiau dažnai kyla klausimas, ar kultūra iš tiesų yra prieinama visiems gyventojams. Spaudoje nuolat pasirodo pranešimai apie greitai išgraibstomus bilietus į spektaklius ir koncertus, tačiau ar tai reiškia, kad visi turi vienodas galimybes dalyvauti?
Kritiškai žemas kultūros įstaigų prieinamumas
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie SADM Prieinamumo užtikrinimo ir konsultacijų skyriaus vyresnioji patarėja Sandra Buklienė teigia, kad 2025-aisiais atlikta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų fizinės aplinkos prieinamumo stebėsenos analizė parodė, jog kultūros įstaigų prieinamumas asmenims su negalia yra kritiškai žemas. Duomenys gauti iš STASIS informacinės sistemos.
Pagal šią analizę, daugiau nei 80 proc. kultūros įstaigų Lietuvoje neatitinka minimalių prieinamumo reikalavimų. S.Buklienės teigimu, tai reikalauja sisteminio požiūrio ir skubių sprendimų.
„Ypatingą dėmesį būtina skirti saugumo sistemų, judėjimo infrastruktūros ir sanitarinių mazgų pritaikymui, taip pat užtikrinti horizontalaus ir vertikalaus judėjimo galimybes visose kultūros įstaigose, įrengiant tinkamus pandusus, liftus ir keltuvus. Ne mažiau svarbus ir automobilių stovėjimo vietų, takų, šaligatvių bei informacinės aplinkos prieinamumas. Būtina strategiškai planuoti ir įgyvendinti infrastruktūros pritaikymo darbus, prioritetą teikiant universalaus dizaino principams, kurie užtikrintų vienodas galimybes visiems asmenims su negalia, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar negalios pobūdžio“, – pabrėžia ji.
Nepakankamai pritaikyta aplinka
S.Buklienė pažymi, kad asmenys, turintys negalią, kultūros renginiuose dažnai susiduria su aplinkos nepritaikymu, pavyzdžiui, siaurais praėjimais ar laiptais be pandusų. Išlieka informacijos prieinamumo problema, nes ne visada pateikiami subtitrai, garsiniai aprašymai ar lietuvių gestų kalbos vertimas.
„Dažnai trūksta aiškios ir išsamios informacijos apie paties renginio prieinamumą, – teigia specialistė. – Informacija neretai pateikiama sudėtinga kalba, nepritaikyta žmonėms su intelekto negalia ar skaitymo sunkumais. Kai kuriems žmonėms sudėtinga dalyvauti renginiuose dėl per didelio triukšmo ar intensyvių šviesos efektų. Socialiniai veiksniai, tokie kaip visuomenės požiūris ar darbuotojų empatijos stoka, gali sukelti papildomą diskomfortą. Galiausiai, nepakankama ir sunkiai randama informacija dažnai lemia, kad žmonės apskritai atsisako dalyvauti renginiuose.“
Būtina gerinti fizinės aplinkos prieinamumą
S.Buklienė pažymi, kad pirmiausia reikia gerinti fizinės aplinkos prieinamumą – įrengti pandusus, liftus, pašalinti nereikalingus laiptus ar kliūtis. Taip pat svarbu užtikrinti aiškias nuorodas, pritaikytas orientavimuisi, bei lengvai randamą informaciją apie renginio sąlygas ir prieinamumą.
Be to, anot S.Buklienės, didelę reikšmę turi pritaikyti tualetai, patogios poilsio zonos ir lengvai pasiekiamos viešos erdvės, tokios kaip parkai ar renginių vietos.
„Informacija turėtų būti pateikiama įvairiais formatais: paprasta kalba, su subtitrais, garsiniu aprašymu, lietuvių gestų kalba. Taip pat svarbus personalo pasirengimas padėti ir suprasti skirtingus žmonių poreikius. Prieinamumas turi apimti ir transportą – patogų atvykimą bei automobilių statymo galimybes. Taip pat būtina nuosekliai informuoti visuomenę ir kurti įtraukią aplinką, kad žmonės jaustųsi laukiami ir saugūs dalyvauti“, – sako vyresnioji patarėja.
„Tik spėk į juos eiti ir turėk už ką“
Buvęs Seimo narys Justas Džiugelis teigia esantis pakankamai „intensyvus kultūros vartotojas“. Jis renkasi vykti tik į tokius renginius, kurie yra pritaikyti žmonėms, turintiems negalią. Prieš vykdamas į renginį jam nežinomoje vietoje, J.Džiugelis pirmiausia susisiekia su organizatoriais, kad išsiaiškintų, ar renginį jam bus patogu stebėti. Jis iš esmės sutinka, kad kultūros renginiai yra pakankamai prieinami žmonėms, turintiems įvairias negalias.
Pasak J.Džiugelio, tokių renginių Lietuvoje vyksta pakankamai daug, „tik spėk į juos eiti ir turėk už ką“. Buvęs politikas primena, kad Lietuvoje galioja nuolaidos į kultūros renginius asmenims, turintiems negalią, bei jų asistentams. „Tai yra tikrai didelė valstybės paskata. Žmonės, turintys negalią, tikrai gali mėgautis kultūros renginiais“, – tikina jis.
Didžiausia problema – keltuvai
Justas Džiugelis pažymi, kad ne visos kultūrinės įstaigos, ypač regionuose arba tam tikruose kultūros paveldo objektuose, yra pritaikytos tokiems asmenims. Kaip vieną didžiausių problemų jis nurodo keltuvus. Anot jo, keltuvai būna arba per silpni užkelti sunkesnį vežimėlį: „Dažnai tie keltuvai tiesiog stovi samanomis apaugę ir tiesiog neveikia.“
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė taip pat renkasi vietas, į kurias gali eiti. Ji prisimena ilgą laiką vengusi lankytis Operos ir baleto teatre Vilniuje dėl pasenusio keltuvo. Moteris sako girdėjusi, kad dabar ten įrengtas geresnis keltuvas.
Ji teigia visada atkreipianti dėmesį į duris. Jei jos nėra automatinės, jas atidaryti teks pačiam. Vežimėliu judanti projektų koordinatorė juokauja, kad, norint pravažiuoti pro tokias duris, dažnai reikia turėti tris rankas, iš kurių dvi suka vežimėlio ratus, o trečia laiko duris, kad jos neužsitrenktų.
Komplikuotas nuvykimas į renginį
Nuvykimą į kultūrinius renginius J.Džiugelis vertina skeptiškai ir svarsto, kad būtent pavėžėjimo paslaugos Lietuvoje tikrai turėtų būti plečiamos.
Su juo sutinka ir G.Žemaitaitytė-Buinevičė, teigianti, kad prieš vykstant į renginį, visų pirma reikia pagalvoti, kaip į jį nuvykti, kur pasistatyti automobilį, kad būtų patogu išlipti. Durys turi plačiai atsidaryti ir į vieną, ir į kitą pusę. Tiems, kurie naudojasi viešuoju transportu, svarbu, kad netoli būtų autobusų stotelė.
„Įsivaizduokite, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė, – sunkiai vaikštantis žmogus išsiruošia į teatrą. Artimiausia stotelė yra maždaug už 800 metrų nuo renginio vietos. Jis atvyks suplukęs, sušilęs ir pavargęs. Tada ir pats renginys nebus toks malonus.“
Nepatogu sėdėti pirmoje eilėje
Kai kur vietos žmonėms su negalia įrengiamos pirmoje eilėje. Tačiau kino teatre jau dešimtą minutę pavargsta kaklas. Menkas malonumas 2-2,5 val. sėdėti įtempus galvą, nors pats objekto valdytojas ar savininkas džiaugiasi padaręs prieinamumą ir žmonėms su negalia, sako G.Žemaitaitytė-Buinevičė ir priduria, kad būtų gerai, jei salėje būtų stumdomos kėdės ir galimybė pačiam pasirinkti sėdėjimo vietą.
G.Žemaitaitytė-Buinevičė pasakojo, kad neseniai lankėsi renovuotame Klaipėdos muzikiniame teatre, kur ją nustebino tai, kad grindys ir kolonos buvo lygiai tokios pačios spalvos. Iš salės išeinantys silpnaregiai ir aklieji tikrai gali tokios kolonos nepastebėti ir į ją atsitrenkti.
Tačiau, anot jos, džiugu, kad minėtame Klaipėdos muzikiniame teatre sumontuoti ekranėliai ant kėdžių atlošų, kuriuose galima skaityti subtitrus. Tai – pagalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems.
Pasak G.Žemaitaitytės-Buinevičės, kultūros objektuose esančiose kavinėse apie asmenis, turinčius judėjimo negalią, dažnai nepagalvojama. Baro kėdės ir stalai tokiems žmonėms tiesiog yra per aukšti. Tad asmuo, sėdintis vežimėlyje, turės pasidėti kavos puodelį ant kelių, nesvarbu, kad galbūt sumokėjo visą kainą už bilietą.
