Skyrybos dažnai laikomos dviejų suaugusių žmonių sprendimu, tačiau didžiausias pasekmes patiria vaikai. Pasikeitus kasdienybei, santykiams ir namų atmosferai, vaikas neretai atsiduria situacijoje, kurios nesupranta ir negali kontroliuoti. Apie tai, ką iš tiesų išgyvena vaikai po tėvų skyrybų, pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva „No kids in the middle” programos praktikė Vytautė Mingilaitė.
Vaikui skyrybos pirmiausia reiškia ne teisinį procesą, o kasdienio gyvenimo griūtį. Keičiasi rutina, namų atmosfera, sumažėja bendravimas su vienu iš tėvų, kartais tenka keisti gyvenamąją vietą ar mokyklą. Net ir nedideli pokyčiai, kas ryte palydi į mokyklą ar kas vakare skaito pasaką – vaikui turi didelę emocinę reikšmę.
„Vaiko pasaulis labai paremtas stabilumu ir rutina. Kai šis saugumo jausmas suyra, vaikas pradeda gyventi nuolatinėje įtampoje ir nežinomybėje“, – sako “No kids in the middle” programos praktikė V. Mingilaitė.
Dažnu atveju vaikui sunkiausia išgyventi ne atsiradusius gyvenimo pokyčius po skyrybų, o nuolatinę įtampą tarp tėvų. Kai konfliktai užsitęsia, jis pradeda jaustis atsakingas už aplink vykstančius santykius ir emocijas, todėl neretai atsiduria tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Tokia emocinė našta gali turėti ilgalaikių pasekmių ir paveikti vaiko saugumo jausmą bei emocinę savijautą.
„Vaikas viduryje“ – viena skaudžiausių skyrybų pasekmių
Pasak specialistės, būtent tuomet, kai konfliktas tarp tėvų užsitęsia ir persikelia į kasdienį bendravimą, vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje emocinėje situacijoje.
„Vaikas viduryje“ – tai ne metafora. Tai kasdienės situacijos: vaikas perduoda žinutes tarp tėvų, girdi neigiamus komentarus apie kitą tėvą, jaučia spaudimą rinktis pusę ar tampa emociniu tarpininku. Tokiu metu vaiko lojalumas tampa tarsi nuolat tikrinamas“, – sako V. Mingilaitė.
Anot jos, vaikas myli abu tėvus, todėl nuolatinis konfliktas jam sukelia vidinę įtampą ir nesaugumą. Vaikai dažnai ima slėpti savo jausmus, vengia kalbėti apie tai, ką išgyvena, nes bijo įskaudinti vieną iš tėvų arba būti nesuprasti.
Ilgainiui vaikas gali pradėti jaustis atsakingas už tėvų emocijas ir santykius. Jis stengiasi „neišprovokuoti“ konfliktų, nutyli savo poreikius ar net vengia kalbėti apie laiką, praleistą su kitu iš tėvų. Vaikas ima gyventi nuolatinėje emocinėje įtampoje, nes jaučia, kad bet kuris jo žodis ar poelgis gali kažką įskaudinti.
Vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl skyrybų
Pasak V. Mingilaitės, vaikai skyrybas išgyvena daug giliau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti suaugusiesiems. Nors sprendimus priima tėvai, vaikams tenka susidurti su priimtų sprendimų pasekmėmis ir dažnai bando savaip paaiškinti tai, kas vyksta šeimoje.
„Vaikai neretai pradeda manyti, kad dėl skyrybų yra kalti jie patys. Jie gali galvoti: „jei būčiau geresnis, tėvai nebūtų išsiskyrę“. Tokios mintys dažnai lieka neišsakytos, tačiau ilgainiui paveikia vaiko savivertę ir emocinę būseną“, – teigia specialistė.
Mažesni vaikai dažnai pasaulį suvokia per save, todėl natūraliai ieško priežasčių savo elgesyje. Jei šeimoje trūksta atviro pokalbio ir aiškumo, vaikas gali pradėti manyti, kad būtent jo poelgiai ar netinkamas elgesys sukėlė konfliktus tarp tėvų.
Specialistė pabrėžia, kad vaikų reakcijos į skyrybas gali būti labai skirtingos. Vieni tampa tylesni, užsisklendžia savyje, pradeda vengti bendravimo, kiti reaguoja pykčiu, dirglumu ar net agresyviu elgesiu. Taip pat dažni miego sutrikimai, suprastėję mokymosi rezultatai, nuotaikų svyravimai, nerimas ar nuolatinė įtampa.
„Dažnai šie signalai nurašomi kaip paauglystė ar laikinas etapas, tačiau iš tiesų jie gali rodyti, kad vaikui emociškai labai sunku“, – sako V. Mingilaitė.
Svarbiausia, kad vaikas skyrybų metu nejaustų pareigos rinktis vieną iš tėvų ar prisiimti atsakomybės už suaugusiųjų santykius. Atviras bendravimas, aiškus patikinimas, kad dėl skyrybų vaikas nėra kaltas, ir stabilumo jausmo išlaikymas gali padėti sumažinti emocinę žalą bei padėti vaikui saugiau išgyventi šį sudėtingą laikotarpį.
Didžiausią žalą daro ne skyrybos, o konfliktas
Vaiką labiausiai žeidžia ne pats skyrybų faktas, o užsitęsęs konfliktas tarp tėvų. Nors skyrybos savaime vaikui yra sudėtingas ir emociškai jautrus laikotarpis, didžiausią žalą dažniausiai sukelia nuolatinė įtampa namuose, nesibaigiantys ginčai ir vaiko įtraukimas į suaugusiųjų nesutarimus.
Kai vaikas nuolat girdi konfliktus, jaučia įtampą ar tampa tarpininku tarp dviejų suaugusiųjų, nesaugumas tampa jo kasdienybe. Ilgainiui tai gali paveikti ne tik emocinę sveikatą, bet ir savivertę, pasitikėjimą kitais žmonėmis bei gebėjimą kurti saugius santykius ateityje.
Lietuvoje vis dažniau matome rezonansinius įvykius, kai tarp tėvų kylantys konfliktai tampa nekontroliuojami ir peržengia visas ribas. Tokiose situacijose labiausiai nukenčia vaikai – jie netenka saugumo jausmo, o kartais lieka ir be abiejų tėvų emocinio ryšio ar globos.
„Kai konfliktas tampa svarbesnis už vaiko poreikius, vaikas pradeda gyventi nuolatinėje baimėje ir įtampoje. Tokios situacijos rodo, kaip svarbu laiku ieškoti pagalbos ir neleisti konfliktui tapti destruktyviu“, – teigia specialistė.
Tokiose situacijose vaikai dažnai pradeda slopinti savo jausmus ir poreikius. Jie gali jausti kaltę dėl to, kad nori bendrauti su abiem tėvais, vengti atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus ar net manyti, kad jų elgesys turi įtakos tėvų santykiams.
„Lojalumo konfliktas yra viena skaudžiausių patirčių. Vaikas jaučiasi priverstas rinktis, nors tai jam visokeriopai žalinga“, – teigia V. Mingilaitė.
Specialistė pabrėžia, kad vaikui ypač svarbu žinoti, jog jis neprivalo pasirinkti vieno iš tėvų, o suaugusiųjų konfliktai neturi tapti jo atsakomybe. Net ir po skyrybų vaikas turi teisę išlaikyti artimą ryšį su abiem tėvais, jaustis mylimas ir saugus.
“No Kids in the Middle” – pagalba šeimoms po skyrybų
Kai konfliktas tarp tėvų tampa nuolatine jų santykio forma, vien tik individualių pastangų dažnai nebeužtenka. Tokiais atvejais reikalinga struktūruota pagalba, orientuota ne tik į tėvus, bet ir į vaiką bei visą šeimos modelį. Būtent tokioms situacijoms ir buvo sukurta programa “No Kids in the Middle”.
Tai kelių šeimų intervencinė programa, skirta šeimoms, kuriose tėvų konfliktas po skyrybų ar jų procese išlieka intensyvus ir daro neigiamą poveikį vaikams. Programa grindžiama sisteminiu požiūriu – dirbama ne su vienu šeimos nariu, o su visa šeima, įtraukiant ir kitus vaikui svarbius narius: senelius, artimuosius ar kitus reikšmingus asmenis. Programa sudaro dvi lygiagrečiai vykstančios grupės – viena skirta tėvams, kita jų vaikams. Su kiekviena grupe dirba specialistų komanda, o programoje vienu metu dalyvauja 6–8 šeimos. Užsiėmimai vyksta ciklais ir apima kelis susitikimus.
„Darbas grupėje suteikia tai, ko dažnai neįmanoma pasiekti individualiose konsultacijose. Tėvai pamato, kad nėra vieni savo situacijoje, išgirsta kitų patirtis, pradeda reflektuoti savo elgesį ir mokosi vieni iš kitų“, – pasakoja V. Mingilaitė.
Vaikams tuo metu sukuriama saugi erdvė kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus. Jie susitinka su panašią patirtį turinčiais bendraamžiais, jų jausmai normalizuojami, o tai padeda mažinti vienišumo ir kaltės jausmą.
„Viena svarbiausių vaikų grupės temų – suprasti, kad tėvų skyrybos nėra jų kaltė. Vaikai dažnai jaučiasi atsakingi už tėvų emocijas ar konfliktus, todėl labai svarbu jiems parodyti, kad jie neturi būti tarpininkai ar sprendėjai“, – sako specialistė.
Programos metu didelis dėmesys skiriamas destruktyvių bendravimo modelių atpažinimui, gebėjimui išgirsti kitą pusę bei vaiko patirties supratimui. Tėvai kviečiami pažvelgti į situaciją vaiko akimis, reflektuoti savo elgesį, ieškoti konstruktyvesnių bendravimo ir problemų sprendimo būdų. Kartais jie net rašo laiškus vaikams apie skyrybas ir savo jausmus. Taip pat, vaikų grupėse dažnai pasitelkiamos kūrybinės užduotys, padedančios išreikšti tai, kas namuose lieka neišsakyta. Vėliau dalis šių darbų pristatoma tėvams – tai tampa svarbiu momentu, padedančiu suaugusiesiems geriau suprasti vaiko vidinį pasaulį.
Pasak V. Mingilaitės, labai svarbu ir tai, kad vaikai mato: jų tėvai taip pat dirba su savimi ir stengiasi keisti situaciją. Tai stiprina vaikų saugumo jausmą ir mažina kaltę.
Programos rezultatai rodo, kad mažėja konfliktas tarp tėvų, gerėja vaikų emocinė savijauta, silpnėja nerimo ir liūdesio simptomai, stiprėja bendratėvystės santykiai. Nors konfliktai ne visada visiškai išnyksta, jie tampa mažiau destruktyvūs ir mažiau veikia vaiką.
Net ir po skyrybų vaikui galima sukurti saugią ir stabilią aplinką, tačiau tam būtina, kad svarbiausiu prioritetu taptų ne tarpusavio konfliktai, o vaiko emocinė gerovė. Vaikas neturi tapti tarpininku, sprendėju ar emocine atrama konfliktuojantiems tėvams. Net ir po skyrybų jis turi teisę jaustis saugus, mylimas ir nepriverstas rinktis.
