Jei anksčiau paauglių statusą kieme lemdavo nauji „Nike“ sportbačiai, šiandien jį apibrėžia išskirtinis skinas „Roblox“ žaidime. Vaikų socialinis gyvenimas neatšaukiamai persikėlė į ekranus – dabar jie reikalauja pinigų virtualiems drabužiams ar ginklams, nes būtent skaitmeninėje erdvėje verdantis gyvenimas diktuoja, kas bus priimtas į grupę, o kas – atstumtas. Suaugusiesiems dažnai sunku suprasti ir pateisinti išlaidas daiktams, kurių net neįmanoma pačiupinėti. Vis dėlto, anot specialistų, griežtai uždraudus pirkti virtualų kardą, vaikas praranda kur kas daugiau nei žaidimo taškus – jis rizikuoja tapti skaudžių patyčių taikiniu.
Vieni iš populiariausių virtualių pirkinių yra „Roblox“ žaidimo skinai ir avataro aksesuarai. Mažiausias virtualios žaidimo valiutos Robux paketas kainuoja apie 4,99 Eur už 400, 800 – apie 9,99 Eur, 1,7 tūkst.Robux – apie 19,99 Eur, o 4,5 tūkst. Robux siekia apie 49,99 Eur. Panašus modelis veikia ir kituose žaidimuose: „Fortnite“ naudojama valiuta V-Bucks leidžia įsigyti skinus ar kitus priedus, „Minecraft Marketplace“ parduoda pasaulius, tekstūrų paketus ir personažų išvaizdą, o „Counter-Strike 2“ skinų rinka veikia net kaip spekuliacinė ekonomika, kur retų daiktų kainos gali siekti šimtus ar tūkstančius eurų.
Iš kiemo lauke – į virtualų ekrane
„Žaidimų kūrėjai puikiai perprato žmogaus psichologiją – jie žino, kaip instinktyviai mes norime priklausyti grupei, todėl specialiai sukuria spaudimą pirkti virtualius daiktus, kad galėtų pasipelnyti iš vaikų noro būti pripažintiems. Todėl atsirado puiki aplinka patyčioms ir žaidimuose. Vaikai dar nesuformavo etinių filtrų, jie nemato pasekmių. Jiems atrodo, kad veiksmas ar parašytas žodis ekrane nežeidžia taip smarkiai, kaip pasakytas tiesiai į akis“, – sako „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė Julija Markeliūnė.
Naujausio Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atlikto tyrimo (HBSC) duomenys atskleidžia, kad elektroninės patyčios visoje Europoje plinta, o Lietuva pagal tai, kiek 11-15 metų paauglių kenčia nuo bendraamžių, vis dar išlieka tarp pirmaujančių šalių. Specialistai perspėja, kad elektroninių patyčių mastas šiandien yra itin didelis, o virtualūs žaidimų daiktai tampa nauja socialinės atskirties forma. Neturėdamas teisingo skino ar negalėdamas prisidėti prie bendrų žaidimo pirkinių, vaikas rizikuoja būti išjuoktas, ignoruojamas ar net išstumtas iš bendraamžių grupės.
„Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė teigia, kad suaugusiųjų nuostaba dėl skaitmeninių patyčių kartais stebina. „Jei vaikai anksčiau eidavo į kiemą po pamokų ir ten susitikdavo, dabar jie ten eina rečiau. Susitikimai vyksta virtualiame pasaulyje, bet ten jie pasimato su tais pačiais vaikais, su kuriais mokykloje draugauja arba pykstasi“, – sako ekspertė.
Anot E. Tamulionytės, vaikai kreipęsi „Vaikų liniją“ retai iškart pasisako, kad iš jų tyčiojamasi. Dažniausiai jie skundžiasi, kad paprasčiausiai nuobodu, bet pradėjus kalbėtis, atsiveria virtualaus pasaulio skauduliai.
„Vaikai guodžiasi, kad žaidime iš jų pavogė brangų skiną. Būna, kad kiti žaidėjai susimoka, išsirenka vieną auką ir specialiai trukdo žaisti. Jie užverčia žinutėmis, kol kompiuteris pakimba, arba tiesiog išmeta iš komandos. Čia skraido žeminantys epitetai: vaikus vadina noobais (naujokais, kurie nemoka žaisti) arba NPC (žaidimo foniniais veikėjais). Neretai žeminimas ir grasinimai pereina ir į fizinę realybę“, – teigia E. Tamulionytė.
Neperskaityti berniukų signalai
J. Markeliūnė atkreipia dėmesį į tai, kaip skaitmeninė erdvė skirtingai veikia mergaites ir berniukus. Jei mergaites dažniau slegia nerealistiški išvaizdos standartai ir tobulos nuotraukos socialiniuose tinkluose, tai berniukai dažniau kenčia uždaruose žaidimų forumuose. E. Tamulionytė papildo, kad uždarose žaidimų bendruomenėse slypinčias patyčias tėvams pastebėti ypač sunku, todėl berniukai lieka vieni su savo problemomis.
„Nors visuomenėje gajūs stereotipai, kad berniukai mažiau kalba apie emocijas, į „Vaikų liniją“ jie pagalbos kreipiasi net dažniau nei mergaitės. Tačiau suaugusieji ne visada moka įskaityti berniukų siunčiamų ženklų. Mes savotiškai vaikams primetame savo matymą. Jei vaikas kažką labai mėgo, o dabar nebedaro, jei su senais draugais staiga nustojo bendrauti – tai stiprus signalas, kad ten, virtualiame pasaulyje, jam reikia pagalbos“, – akcentuoja „Vaikų linijos“ atstovė.
Kodėl vien pamokslai neveikia?
Kai vaikas prašo pinigų virtualiam daiktui, tėvai dažnai supyksta ir numoja ranka. Bet iškart atmesdami šį norą kaip nesąmonę, suaugusieji rizikuoja prarasti vaiko pasitikėjimą.
„Turime išlikti smalsūs, klausti, kodėl tas daiktas vaikui toks svarbus, ir ramiai pasikalbėti apie draugų spaudimą. To vieno skino nupirkimas gal ir nėra blogas dalykas, bet svarbu, kad vaikas turėtų ir kitų būdų kurti draugystes. Tai taip pat puiki proga mokytis skaitmeninio bei finansinio raštingumo – suprasti pinigų vertę lygiai taip pat, kaip ir perkant realius batus“, – pataria E. Tamulionytė.
Pasak jos, svarbu leisti vaikui mokytis išbūti ir su nemaloniais jausmais – priimti faktą, kad kartais jis neturės to, ką turi kiti. Pasak ekspertės, neužtenka vieną kartą sausai paaiškinti, kad spaudimas pirkti virtualius daiktus yra blogai.
Siekiant dar efektyviau kovoti su šia problema ir suteikti savalaikę pagalbą, šiemet „Telia“ ir „Vaikų linija“ suvienijo jėgas. „Vaikų linija“ įgijo patikimo pranešėjo statusą, kuris leis kur kas greičiau ir efektyviau padėti vaikams, susiduriantiems su patyčiomis socialiniuose tinkluose bei virtualiose platformose.
Kilus emociniams sunkumams, vaikai ir paaugliai visada gali kreiptis nemokamos ir konfidencialios pagalbos į „Vaikų liniją“ telefonu 116 111 arba internetu.