Nors dalis mokytojų, ypač vyresniosios kartos, socialinių tinklų vengia, Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos anglų kalbos mokytojas Jokūbas Širvinskas juos sėkmingai pavertė savo kūrybine erdve. Jis drąsiai dalijasi savo kasdieniu gyvenimu, kelionėmis ir laisvalaikiu, o vėliau apie tai diskutuoja su savo mokiniais, kurie aktyviai reiškia nuomonę, dairosi patarimų ir dalijasi savo patirtimi.
Jokūbas pripažįsta, kad bendravimą su mokiniais palengvina tiek jo santykinai jaunas amžius, tiek bendra skaitmeninė aplinka. Tačiau svarbiausia, anot jo, yra gebėjimas būti žmogumi, kuris ne tik moko, bet ir išklauso, supranta bei kuria saugią aplinką augti.
Įtaką gali daryti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų
VDU Švietimo akademijos profesinių studijų pedagogikos studentas J. Širvinskas mokykloje dirba apie penkerius metus su pertraukomis. Nors buvo išvykęs mokytis į užsienį ir svarstė apie pedagogikos atsisakymą, galiausiai grįžo į mokyklą, nes suprato, kad būtent čia nori dirbti.
Didžiausia motyvacija jam ne tik žinių perdavimas, bet ir galimybė prisidėti prie jaunų žmonių augimo. „Man svarbu ne tik išmokyti dalyko. Mokytojas gali prisidėti prie požiūrio formavimo, vertybių, pasitikėjimo savimi ugdymo. Tą įtaką gali daryti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų“, – sako jis.
Ryšį su mokiniais, anot jo, šiandien padeda kurti ne tik pamokos, bet ir supratimas, kuo gyvena jauni žmonės, kuo jie domisi ir kokioje aplinkoje leidžia laiką.
„Tikiu, kad mano jaunas amžius tikrai turi įtakos. Esu arčiau mokinių savo amžiumi nei daugelis mano kolegų, todėl natūralu, kad su jaunąja karta sutampa daugiau interesų. Kai einu į renginius, ten sutinku ir savo mokinius. Tas interesų bendrumas padeda lengviau užmegzti tarpusavio ryšį“, – pasakoja J. Širvinskas.
Mokiniai nėra įpratę matyti, ką mokytojas veikia po pamokų
Dar stipresnius saitus tarp jo ir mokinių kuria socialiniai tinklai. Prieš pradėdamas dirbti mokykloje, Jokūbas jau turėjo patirties kuriant turinį įvairioms įmonėms ir nuomonės formuotojams. Mokykloje pastebėjęs, kad mokiniai daug informacijos gauna per „TikTok“, jis nusprendė išbandyti šią platformą.
„Mokiniai labai daug kalbėjo apie „TikTok“. Supratau, kad jie ten ne tik pramogauja, bet ir sužino daug naujų dalykų. Pagalvojau, kad gal ir mokytojui verta ten būti“, – prisimena jis.
Pirmieji Jokūbo vaizdo įrašai sulaukė didelio susidomėjimo, o ilgainiui socialiniai tinklai tapo vieta, kur mokytojas dalijasi ne tik mokyklos kasdienybe, bet ir asmeninio gyvenimo akimirkomis – kelionėmis, sportu ar kitomis laisvalaikio veiklomis.
„Mokiniai nėra įpratę matyti, ką mokytojas veikia po pamokų. Jie dažniausiai pažįsta tik tą žmogų klasėje. O kai pasidalini kažkuo iš savo gyvenimo, atsiranda bendrų temų. Pavyzdžiui, po dviračių žygio mokiniai klausė, kaip sekėsi toje trasoje, sakė, kad ir patys norėtų pabandyti. Tokiose situacijose labai natūraliai užsimezga pokalbis“.
Jo teigimu, socialiniai tinklai gali tapti priemone parodyti mokytojo profesiją iš kitos pusės – žmogiškesnės, artimesnės jaunam žmogui.
„Nėra daug mokytojų, kurie dalintųsi mokytojo kasdienybe ne tik klasėje, bet ir už jos ribų. Kai pradėjau gauti žinutes iš moksleivių ar studentų, kurie svarsto apie pedagogiką, supratau, kad tame yra prasmė. Jei bent vieną žmogų tai paskatina pagalvoti apie mokytojo kelią, vadinasi, verta“, – neabejoja jis.
Anot J. Širvinsko, svarbiausia mokykloje yra saugios aplinkos kūrimas. Jis prisimena vieną pirmųjų savo patirčių, kai netikėtai teko pavaduoti anglų kalbos mokytoją.
„Mokiniai tada sakė, kad bijo anglų kalbos pamokų. Mano tikslas buvo ne per kelis mėnesius išmokyti visą anglų kalbos gramatiką ar žodyną, o padaryti taip, kad jie tiesiog nebijotų ateiti į tas pamokas. Vėliau kai kurie sakė, kad per tuos keturis mėnesius išmoko daugiau nei per ketverius metus. Man atrodo, labai daug lemia ne tik metodai, bet ir atmosfera, santykis su žmogumi“, – sako pašnekovas.
Ne mažiau svarbus ir mokyklos mikroklimatas
Jokūbas save apibūdina kaip empatišką ir pozityvų mokytoją, kuriam svarbus humoro jausmas ir gebėjimas rimtus dalykus kartais parodyti smagiau, paprasčiau.
„Mokiniams labai svarbu jausti, kad mokytojas yra empatiškas ir suprantantis, žmogiškas. Nebijau pasidalinti ir savo patirtimis, kalbėti apie sunkumus ar nesėkmes. Man atrodo, tai padeda kurti pasitikėjimą“, – teigia jis.
Kalbėdamas apie šiandieninius iššūkius švietime, J. Širvinskas pripažįsta, kad viena didžiausių problemų – jaunų mokytojų kaita. Didelė dalis jų, atėję dirbti į mokyklą ir susidūrę su įvairiais sunkumais, po kelerių metų mokyklą palieka. Pasak Jokūbo, kad jaunas žmogus norėtų likti dirbti mokykloje, svarbus ne tik atlyginimas – ne mažiau svarbus mokyklos mikroklimatas.
„Jaunam mokytojui labai svarbu jaustis priimtam. Iš kai kurių kolegų esu girdėjęs pasakojimų, kad vyresnės kartos mokytojai daro spaudimą jaunajai kartai, skeptiškai žiūri į jaunus specialistus. Mano manymu, mokykla turi būti vieta, kur jaunas mokytojas galėtų augti, bandyti, klysti ir jaustis palaikomas“, – įsitikinęs J. Širvinskas.
Šiuo metu Jokūbas studijuoja VDU Švietimo akademijos profesinių studijų pedagogiką ir sako, kad universitetas jam suteikia ne tik teorinių žinių, bet ir bendruomeniškumo jausmą.
„Didžiausia vertė yra dalijimasis patirtimis. Kai supranti, kad ne tu vienas susiduri su iššūkiais, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi. Kartais vien bloga pirmoji patirtis gali žmogų atbaidyti nuo darbo mokykloje, bet labai svarbu nepasiduoti per greitai“, – sako jis.
Nors jo, kaip mokytojo, darbe netrūksta iššūkių, J. Širvinskas teigia, jog jaučiasi esąs ten, kur ir turi būti. „Dabar jau tikrai žinau, kad noriu čia dirbti ir likti ilgam“, – šypsosi jis.
