Birželio 16 d. Aplinkos ministerijos surengtoje konferencijoje pristatytos būsto prieinamumo didinimo Lietuvoje galimybės ir aptartos priemonės, skirtos didinti būsto pasiūlą, įperkamumą bei užtikrinti būstą socialiai pažeidžiamiems gyventojams. Diskusijose dalyvavo architektūros, teritorijų planavimo, finansų, nekilnojamojo turto, teisės specialistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, ieškota sprendimų, kaip bendromis pastangomis didinti būsto prieinamumą.
Konferencijos pradžioje aptartas fizinis būsto prieinamumas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius akcentavo viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo svarbą. Siūlyta plėsti savivaldybių būsto fondą, taikyti dalinės nuosavybės modelius, kurti valstybės užsakomu nuomai skirto būsto programas ir skatinti ilgalaikę nuomą mokestinėmis lengvatomis, taip suteikiant daugiau galimybių gyventojams, kuriems būsto įsigyti rinkoje per sunku.
Urbanistas Martynas Marozas atkreipė dėmesį, kad naujos statybos būstas sunkiai įperkamas net vidutines pajamas gaunantiems gyventojams. Jo teigimu, būsto pasiūlą galima didinti ne tik statant naujus, bet ir atnaujinant senesnius sovietmečiu statytus mikrorajonus. „Didelė dalis prieinamo būsto potencialo slypi toliau nuo miesto centro esančiuose sovietmečiu statytuose mikrorajonuose. Verta investuoti į šių būstų atnaujinimą ir ilgalaikę kokybę. Pritaikius tinkamus architektūrinius sprendimus, atnaujinti būstai galėtų konkuruoti su naujos statybos būstu“, – sakė M. Marozas.
Būsto prieinamumą lemia ne tik įsigijimo kaina
Taip pat diskutuota apie pastatų energinį neefektyvumą, didinantį būsto išlaikymo išlaidas. Apie 2,5 mln. Lietuvos pastatų, iš kurių 23 proc. yra gyvenamieji, apie 85 proc. priskiriami žemesnei nei D energinio naudingumo klasei. Aplinkos ministerijos Būsto prieinamumo politikos grupės vadovė Laura Lukoševičienė pabrėžė, kad siekiant ES tikslų, iki 2050 m. Lietuvoje reikės atnaujinti daugiau kaip 460 tūkst. gyvenamųjų pastatų. „Tinkami architektūriniai sprendimai yra vienas iš būdų sudaryti gyventojams kokybiškas ir patogias gyvenimo sąlygas“, – teigė L. Lukoševičienė.
Antroje sesijoje, skirtoje ekonominiam būsto prieinamumui, Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorė Nijolė Valinskytė pastebėjo, kad senesnių ir naujesnių būstų kainos kartais beveik susilygina, nors naujiems taikomi griežtesni reikalavimai. Ji akcentavo būsimų išlaikymo bei renovacijos kaštų vertinimą. Šiemet būsto rinka aktyvesnė 10–15 proc. nei įprasta. Sumažėjus skolinimosi kainai, padaugėjo būsto sandorių su paskola, ypač didmiesčiuose. N. Valinskytės nuomone, pagrindinė priemonė stabdyti kainų augimą, didėjant paklausai, yra pasiūlos didinimas, nes vien paklausą skatinanti parama gali būti nepakankamai tiksli.
Kooperatyvinis būstas galėtų tapti alternatyva nuosavybei
Urbanistas Ignas Kazlauskas pristatė kooperatinio būsto modelį, kur pastatas priklauso pelno nesiekiančiam kooperatyvui, o gyventojams suteikiama teisė juo naudotis. Tokiu modeliu siūlyta išbandyti bandomąjį projektą Lietuvoje, savivaldybei išnuomojant žemę ar pastatą palankiomis sąlygomis, o valstybei ar savivaldybei suteikiant dalinę garantiją bankui. Kaip pavyzdys pateiktas Ciurichas (Šveicarija), kur kooperatiniai būstai sudaro 18 proc. būsto fondo ir yra 30–50 proc. pigesni. I. Kazlauskas teigė, kad toks būstas didina miesto konkurencingumą.
Socialinio ir savivaldybių būsto sistemą siūloma stiprinti
Pratęsiant diskusiją apie ekonominį prieinamumą, advokatas Evaldas Klimas aptarė socialinio ir savivaldybių būsto valdymo iššūkius. Jis pabrėžė valstybės pareigą užtikrinti teisę į tinkamą būstą visoms gyventojų grupėms. Lietuvoje savivaldybių nuosavybės būstas sudaro apie 1 proc. fondo, o OECD šalyse – apie 7 proc. 2025 m. paramos būstui laukia virš 10 tūkst. žmonių. E. Klimas akcentavo, kad savivaldybėms reikia pastovaus finansavimo, aiškiai paskirstytos atsakomybės ir ilgalaikio planavimo. Socialinis būstas turėtų būti paskirstytas skirtingose miesto dalyse, siekiant išvengti atskirties.
Nevyriausybinių organizacijų poziciją pristatė Arūnas Survila, nurodęs, kad savivaldybių padaliniai veikia ne visada išvien, o sistema sunkiai prisitaiko prie staiga išaugusio poreikio. Tarp siūlymų – apsaugoto būsto plėtra, nenaudojamo viešojo turto pritaikymas ir dalies naujuose projektuose statomų būstų skyrimas savivaldybėms. Siūlyta savivaldybėms suteikti daugiau lankstumo renkantis priemones ir vertinti jų rezultatus.
