Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka iki liepos 31 d. kviečia į dailininkės ir dizainerės Linos Eitmantytės-Valužienės, iki šiol iliustravusios daugiau nei 40 knygų vaikams, iliustracijų parodą. Menininkė pasidalijo mintimis apie vaikiškų knygų iliustravimo procesą ir jo subtilybes.
Knygas iliustruojate jau kelis dešimtmečius, sukūrėte iliustracijų įvairiems žanrams. Ar yra tema, kuria piešti jums mieliausia?
Nors įvairūs žanrai, tokie kaip grožinė literatūra, poezija ar pasakos, leidžia atsiskleisti fantazijai, o pažintinės knygos skatina gilintis į gamtą, ypatingą vietą dailininkės širdyje užima knygos vaikams apie muziką. Buvusi smuikininkė, Lina teigia, kad iliustruodama muzikinius tekstus, jaučiasi tarsi pati muzikuotų. Ypač vertinga patirtimi tapo bendradarbiavimas su poete Violeta Palčinskaite, kuriai sėkmingai pristatytos trys knygos apie muzikos pasaulį: „Stebuklinga Mocarto fleita“, „Muzika troliui“ ir „Trolis Molis ir Čiurlionis“. Dalis šių knygų iliustracijų eksponuojamos bibliotekoje.
Viename interviu minėjote, kad iliustracijas kurti labiausiai mėgstate tušu, akvarele arba spalvotais pieštukais. Papasakokite, kaip pajuntate, kuri technika knygos istorijai perteikti bus tinkamiausia?
Pasirinkimas priklauso nuo teksto nuotaikos: sodrioms ir paslaptingoms istorijoms tinkami akriliniai dažai ant drobės ar kartono, žaismingoms melodijoms – skaidrios akvarelės ir plona tušo linija, o jaukiai miško pasakai – spalvoti pieštukai ar pastelė ant švelnaus popieriaus. Parodoje lankytojai galės palyginti skirtingas technikas ir jų dermę su knygų tekstais.
Vaikų bibliotekoje šiuo metu eksponuojama paroda. Ar išduotumėte, kuris iš jūsų iliustruotų personažų jums artimiausias ir kodėl?
Kiekvienoje knygoje dailininkė susitapatina su vienu iš personažų. „Ponio ir musės kelionėje“ ji žvelgė pasaulį arkliuko akimis, „Trolio Molio“ istorijoje svajojo meškino pasaulyje, „Stebuklingoje Mocarto fleitoje“ jautėsi princese, o „Upėje, tekanti atgal“ – persikūnijo į mažą paukštelį. Kiekviena knyga jai tampa tarsi spektaklis, kuriame ji yra ir režisierė, ir scenografė, ir, mintyse, netgi aktorė.
Kaip dailininkė nemažai bendraujate su vaikais. Ar esate pastebėjusi, kokie su jūsų profesija susiję aspektai vaikus domina labiausiai?
Vaiko smalsumą labiausiai kursto klausimai apie iliustravimo procesą, naudojamas priemones ir dailininkės kasdienybę. Tačiau daugiausia džiaugsmo ir juoko sulaukia linksmi nutikimai, pavyzdžiui, istorija apie iliustraciją knygai „Pasaka apie smuikininką Raimundą“, kurioje pavaizduota jos katino letena, o pats katinas ją „papildė“ savo autografu.
Ko palinkėtumėte vaikams ir jaunuoliams, kurie svajoja ateityje tapti knygų iliustruotojais?
Svajojantiems tapti iliustruotojais Lina Eitmantytė-Valužienė linki be galo mylėti knygas, daug skaityti, domėtis kitų dailininkų darbais, stebėti skaitytojų reakcijas, lankytis parodose ir knygynuose. Taip pat svarbu pastebėti aplinką, fiksuoti įspūdžius eskizais ar žodžiais, daug piešti, eksperimentuoti ir nebijoti klysti. Svarbiausia – siekti savo svajonės ir džiaugtis kūrybos procesu.
