Lietuvos bekelės bėgimo čempionas, „IronMan“ varžybų dalyvis ir ultramaratoninkas Arnas Šimonis didžiąją dalį savo laiko skiria ne sporto trasai, o darbui su vaikais, turinčiais kalbos ir raidos sunkumų, šeimų konsultavimui bei logopedijos studijoms Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. Šis profesinis kelias gimė ne iš karjeros siekių, o iš asmeninės patirties ieškant pagalbos įvaikintam sūnui.
Ieškodamas pagalbos savo sūnui, Arnas susidūrė su specialistų trūkumo problema ir panašių šeimų patiriamais sunkumais. Ši patirtis jį paskatino pačiam tapti specialistu, kurio pagalbos kadaise ieškojo jo šeima.
Pirmasis profesinis pasirinkimas buvo klaida
Po mokyklos Ukmergėje, Arnas, turėdamas gerus egzaminų rezultatus, bet neturėdamas aiškaus profesinio plano, siekė studijuoti didmiestyje. Aktorystę svarstęs, bet dėl karjeros stabilumo abejojęs, jis pasirinko komunikacijos studijas.
„Tiksliai žinojau tik vieną dalyką, kad noriu išvažiuoti į didmiestį, noriu studijuoti Vilniuje arba Kaune“, – prisimena jis.
Tačiau jau pirmame kurse Arnas suprato, kad studijos jam neįdomios ir nesuteikia motyvacijos. Gyvenimas studentiškomis linksmybėmis ir darbu jį tolino nuo mokslų, o renginių vedimas, krepšinio rungtynių teisėjavimas atėmė tiek laiko, kad universitetas liko nebaigtas.
Tai buvo lemiamas ženklas
Lemiamas lūžis įvyko vėliau, kai su žmona nusprendė įsivaikinti vaiką. Po parengimo programos būsimiems įtėviams, jie sulaukė žinios apie vos kelių savaičių kūdikį. Dabar jų sūnui jau aštuoneri.
Augant sūnui, šeima susidūrė su įvairiais raidos iššūkiais: lėtesne kalbos raida, dėmesio koncentracijos sunkumais. Tai paskatino ieškoti logopedų, kineziterapeutų, kitų specialistų ir tinkamos ugdymo aplinkos.
„Keitėme darželius vieną po kito, vaikas juose nepritapo, ieškojome reikalingų specialistų. Kartais atrodydavo, kad ugdymo įstaigoms sunku rasti būdų, kaip dirbti su kitokį raidos kelią einančiu vaiku“, – pasakoja Arnas.
Kuom giliau jis nirdo į šią patirtį, tuo aiškiau matė specialistų trūkumo problemą. Tuo pat metu pasikeitė ir jo požiūris į darbą: renginiai, anksčiau teikę energijos, tapo tiesiog darbu dėl pinigų.
„Visada sau sakiau: jei ateis diena, kai prieš renginį nebejausiu jokio jaudulio, žinosiu, kad jau laikas kažką keisti. Ir tokia diena atėjo“, – šypsosi jis.
Vieną rytą, veždamas sūnų į darželį, Arnas per radiją išgirdo reportažą apie specialistų trūkumą Lietuvoje, ypač sostinėje, kur trūko apie 100 specialiųjų pedagogų ir 150 logopedų.
„Pagalvojau, kad gal čia kažkoks ženklas. Tuo metu jau buvau pradėjęs svarstyti, kad renginiai nebedžiugina taip, kaip anksčiau, todėl nusprendžiau pabandyti ir priimti šį profesinį iššūkį“, – prisimena Arnas, dar tą patį pavasarį pateikęs dokumentus stojimui į VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos studijų programą.
Studijos ne sumažino, o sustiprino motyvaciją
Skirtingai nei pirmosios studijos, logopedija Arnui tapo sąmoningu pasirinkimu. Nors iš pradžių manė suprantantis šią profesiją, pirmasis semestras pakeitė jo požiūrį.
„Atrodė, kad žinau, ką veikia logopedas, bet pirmasis semestras visiškai pakeitė požiūrį. Didelį įspūdį paliko paskaitos apie darbą su negalią, įvairių raidos sunkumų turinčiais vaikais, situaciją Lietuvoje. Tada supratau, kad logopedija yra kur kas daugiau nei kalbos sutrikimai. Studijos padėjo pažvelgti į žmogų ne per diagnozę, o per jo galimybes. Jei pirmose studijose motyvacija greitai dingo, čia įvyko priešingai – ji tik augo“, – teigia pašnekovas.
Vienas ryškiausių studijų prisiminimų – pirmoji praktika mokykloje. Nors save laikė fiziškai stipriu, po kelių valandų darbo su vaikais jis suprato, kad emocinis ir psichologinis krūvis gali būti ne mažesnis nei sporto treniruotėje.
„Į mokyklą eidavau galvodamas, kad esu pasiruošęs didžiausiems iššūkiams, tačiau po kelių valandų su vaikais jausdavausi visiškai išsekęs. Ir vis tiek kitą dieną norėdavau ten grįžti“, – prisimena jis.
Būdamas vyresnis nei daugelis bendrakursių, Arnas siekė greitai įgyti praktinės patirties – savanoriavo, dalyvavo konferencijose. Praktikų metu sulaukė ir mentorių paskatinimo kuo greičiau pradėti dirbti savarankiškai.
Svarbiausia – ne metodika, o ryšys
Šiandien Arnas dirba specialiuoju pedagogu privačioje Vilniaus humanistinėje mokykloje, kurioje mokosi ir jo sūnus, o po pamokų konsultuoja vaikus savo privačiame logopedijos kabinete.
Pradžia nebuvo lengva – kilo klausimų dėl klientų pritraukimo, žinių pakankamumo ir įsitvirtinimo. Tačiau labiausiai jis baiminosi pirmųjų susitikimų su vaikais, ne dėl žinių stokos, o dėl gebėjimo užmegzti ryšį.
Pasak Arno, būtent santykis lemia visą tolesnį darbą: „Jeigu vaikas santykyje su tavimi jaučiasi saugus, visa kita tampa išsprendžiama. Gali turėti geriausias metodikas ir priemones, tačiau jei nepastebėjusi vaiko poreikių ir nesukursi saugaus santykio, tikro darbo ir norimų rezultatų nebus“.
Jis stengiasi vengti išankstinių nuostatų: „Kiekvienas vaikas ateina su savo istorija. Man svarbu pirmiausia pažinti jį, o ne jo diagnozę“, – sako pašnekovas.
Šiandien jo kabinetas dirba pilnu tempu, o naujiems klientams vis dažniau tenka atsakyti, kad laisvų vietų nebėra.
Savanorystė pakeitė požiūrį į žmones
Svarbia profesinio kelio dalimi Arnui tapo savanorystė Lietuvos autizmo asociacijoje „Lietaus vaikai“. Pirmoji stovykla, kurioje jis dirbo su autistiškais vaikais, tapo viena stipriausių jo gyvenimo patirčių.
„Pamačiau labai stiprias šeimas. Išvydau tėvus, kurie kasdien daro tai, ko daugelis net nepastebi. Ir pamačiau vaikus, kurie tinkamoje aplinkoje atsiskleidžia visiškai kitaip, nei dažnai įsivaizduojama“, – akcentuoja jis.
Darbas su vaikais pakeitė ir jo požiūrį į kitų žmonių sėkmę: „Anksčiau man nelabai rūpėdavo kitų žmonių sėkmė. Dabar, kai vaikui kažkas pavyksta, kai jis žengia mažą žingsnį pirmyn, aš tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Ko gero, būtent darbas su vaikais išmokė mane to, ko anksčiau neturėjau – nuoširdžiai džiaugtis kito žmogaus sėkme“.
Italijoje užgimė svajonė
Studijų metu Arnas dalyvavo tarptautinėje programoje Italijoje. Didžiausią įspūdį jam paliko ne paskaitos, o Turine aplankytas įtraukties centras.
„Turine apsilankėme dienos centre, kuris veikia daugiau nei tris dešimtmečius ir kuriame įtrauktis nėra tik deklaruojama – ji ten realiai matoma kasdien. Centre veikia baseinas, kavinė, įkurtos žaidimų erdvės, kurios atviros visiems vaikams. Ten visi leidžia laiką kartu, bendrai. Lėšos, gautos už vykdomą veiklą, skirtos kompensuoti paslaugas sunkumų patiriantiems vaikams. Tai buvo viena tų vietų, kurios leidžia suprasti, kad įtrauktis gali būti labai natūrali. Ji neprasideda nuo dokumentų ar projektų – ji prasideda nuo bendro buvimo kartu“, – įspūdžiais dalijasi A. Šimonis, pridurdamas, kad tokia patirtis paskatino svajoti, kad panašūs modeliai ateityje galėtų atsirasti ir Lietuvoje.
Sportas tapo charakterio mokykla
Intensyvus sportas Arno gyvenime atsirado pandemijos metu. Karostino metu sustojus renginių sektoriui, jis pradėjo daugiau sportuoti, atsisakė žalingų įpročių ir atrado ištvermės sportą.
Prieš dvejus metus A. Šimonis įveikė „Ironman“ distanciją, o šiemet tapo Lietuvos bekelės bėgimo čempionu. Artimiausias jo tikslas – 100 mylių (apie 160 kilometrų) kalnų ultramaratonas Ispanijoje.
„Didžiausias džiaugsmas yra ne tiek pats finišas, kiek pasiruošimo procesas – kai matai, kad gali daugiau nei vakar, kai stiprėji, kai nebeatrodo neįmanomi dalykai, kurie anksčiau atrodė utopija“, – sako jis. Būtent procesas, o ne finišo medalis, išmoko nepasiduoti ir profesiniame gyvenime.
Pasaulis, kuriame nėra svetimų vaikų
Paklaustas apie savo gyvenimo kredo, Arnas juokiasi: „Anksčiau jis buvo labai paprastas – linksmintis“. Šiandien jo gyvenimo motyvacija ir įkvėpimas kitoks. Praėjusią vasarą stovykloje, kurioje savanoriavo ir dirbo su autistiškais vaikais, Arnas išgirdo taisyklę, kuri jam atrodo svarbiausia.
„Ten buvo pasakyta, kad šioje stovykloje nėra svetimų vaikų. Man atrodo, kad būtent ši mintis geriausiai paaiškina ir mano profesinį pasirinkimą, ir tai, kodėl šiandien dirbu šį darbą. Esu už pasaulį, kuriame nėra svetimų vaikų“.
