2026 m. rugpjūčio 6 d. – Lietuvos pieno sektorius susiduria su iššūkiais: nors pienas išlieka svarbus maisto produktas, pieno gamintojai vis dažniau svarsto pasitraukti iš šios veiklos. Žaliavinio pieno supirkimo kainų svyravimai, nelygios derybinės galios tarp gamintojų ir perdirbėjų bei mažėjantis smulkiųjų ūkių skaičius kelia grėsmę visam sektoriui.
Atsižvelgiant į tai, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymą (Pieno įstatymą), kuris įsigalios 2027 m. kovo 1 d. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti skaidresnius ir sąžiningesnius pieno pirkimo santykius, stabdyti nepagrįstą kainų mažinimą ir susieti supirkimo kainas su objektyviais rinkos rodikliais. Įstatymas taip pat reglamentuoja sutartis, nustatant vienodas kainas neterminuotose sutartyse ir aiškias sąlygas terminuotose sutartyse.
Nepaisant kainų stabilizavimosi, žaliavinio pieno supirkimo kainos Lietuvoje išlieka žemos, ypač lyginant su ES vidurkiu ir mažmeninėmis kainomis. Tai skatina smulkių pieno ūkių nykimą, kuris turi ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei strateginių pasekmių šaliai. Nuo įstojimo į ES melžiamų karvių skaičius sumažėjo 45,3 proc. Šiuo metu Lietuvoje yra 199,6 tūkst. melžiamų karvių, o ūkių, laikančių karves, skaičius smarkiai sumažėjo.
Nors įstatymas yra svarbus žingsnis, jo veiksmingumas priklausys nuo visų pieno tiekimo grandinės dalyvių – gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų – įtraukimo. Išanalizuota užsienio šalių patirtis rodo įvairius iššūkius įgyvendinant panašius reguliavimus. Tikimasi, kad Europos Komisija svarstys direktyvos pakeitimus, o Lietuva, pirmininkaudama ES Tarybai 2027 m., galės prisidėti prie šių diskusijų.
Bus svarstoma galimybė tobulinti Pieno įstatymą, įtraukiant prekybininkus ir numatant, kad pieno supirkimo kaina neturėtų būti žemesnė už vidutinę (orientacinę) pieno gamybos savikainą. Tai siektų užtikrinti, kad pakilus gamybos sąnaudoms, prekybos tinklai negalėtų vienašališkai nustatyti žemų kainų pieno produktų tiekėjams, taip apginant gamintojus ir užtikrinant sektoriaus gyvybingumą.
Siekiant sukurti tvarią sistemą, naudingą visiems, būtina subalansuoti atsakomybę ir naudą tarp visų pieno tiekimo grandinės dalyvių, užtikrinant sąžiningesnį vertės pasidalijimą. Tai padės išsaugoti konkurencingą pieno gamybą, gyvybingą kaimą ir Lietuvos gebėjimą apsirūpinti vietine pieno produkcija.
