Priešmokyklinio amžiaus vaikai geba interpretuoti ir įvardyti emocijas net be žodžių, kaip parodė Mykolo Romerio universiteto (MRU) daktarės Vaivos Juškienės disertacijoje „Priešmokyklinio amžiaus vaikų kultūrinio raštingumo ugdymas pasitelkiant bežodžius tekstus“ atliktas tyrimas.
Tyrimo vadovė – prof. dr. Odeta Merfeldaitė. Daktarė V. Juškienė pastebi, kad bežodis tekstas – knyga ar animacinis filmas be žodžių – vaikams tampa erdve mokytis interpretuoti, argumentuoti, suprasti kitų perspektyvas ir ugdytis kultūrinį raštingumą, kuris siejamas su kritiniu mąstymu, empatija ir gebėjimu gyventi kartu su kitais.
„Taip jau yra, kad kartais galvojame, jog mažieji dar negeba įvardyti jausenos. Man, matyt, jautriausios (tyrime) buvo tos situacijos, kuriose vaikai atspindėjo ir įvardijo jų pastebėtus suaugusiųjų jausmus“, – dalinasi mokslininkė. Anot jos, bežodis tekstas, kuriame vaizdas tampa pagrindiniu istorijos pasakotoju, leidžia vaikams sieti matomą vaizdą su savo patirtimi, pastebėti veikėjų emocijas ir spėlioti istorijos eigą.
Svarbu, kad skaitymo metu šalia vaiko esantis suaugusysis taptų pokalbio dalyviu, užduodamas klausimus ir švelniai nukreipdamas, o ne siūlydamas „teisingą“ atsakymą. Tokie pokalbiai natūraliai pereina į platesnes temas apie veikėjų motyvus, santykius ir skirtingas perspektyvas, kas ir yra kultūrinio raštingumo užuomazgos.
V. Juškienė pabrėžia, kad vaikų interpretacijų įvairovė ypač ryškėja, kai nuomonės susikerta – pavyzdžiui, vieniems animacinio filmuko veikėjas atrodo taisyklių laužytojas, kitiems – kūrybingas. Mokytojui svarbu leisti vaikams laisvai reikšti savo mintis ir turėti drąsos nebūti visažiniam. Mokslininkė išskiria 30 sekundžių tylos po klausimo kaip iššūkį, tačiau būtent ji suteikia vaikui laiko įvardinti, ką mato ir ką apie tai galvoja.
„Nuo mokytojo priklauso, kaip tekstas bus prakalbintas. Nes niekas kitas, tik mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius“, – įsitikinusi edukologė, pridurdama, kad bežodžiai tekstai gali ne tik stiprinti sakytinę kalbą, bet ir plėsti žodyną bei mokytis gramatikos.
Po tyrimo pasikeitė ir pačios mokslininkės požiūris: „Aš „įsimylėjau“ bežodžius tekstus. Mes net neįsivaizduojame, ką geba mūsų vaikai.“ Ji skatina suaugusiuosius pasitikėti vaikų gebėjimais ir verčiau klausti „O ką tu čia matai?“ nei iš karto aiškinti.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė.
