Vilnius, rugsėjo 21 d. – Krikščioniškų simbolių, religinės tapatybės ir autoriteto naudojimas politiniams tikslams ir karui pateisinti nėra vien Rusijai būdingas reiškinys, o platesnis iššūkis Europos visuomenėms ir religinėms bendruomenėms. Religinės bendruomenės, norėdamos išlaikyti savo unikalumą ir aktualumą, turi atsipirti pagundai naudoti politinės galios įrankius, o dėmesį telkti į visuomenės sąmoningumo, kritinio mąstymo ugdymą bei konkrečius svetingumą atskleidžiančius veiksmus.
Apie tai Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Krikščioniškasis nacionalizmas, karas ir svetingumas: krikščionys Vidurio ir Rytų Europos paribiuose globalios įtampos laikais“ diskutavo teologai, religijos ir politikos tyrėjai bei taikos kūrimo ekspertai iš Lietuvos ir kitų Europos šalių.
Konferencijoje nagrinėta, kaip krikščionybė gali būti paversta pilietinės ar politinės religijos įrankiu, kaip karo metu keičiasi religinė tapatybė ir sakralinis autoritetas bei kaip religiniai naratyvai, simboliai ir net tariamos pranašystės pasitelkiami nacionalistinėms ideologijoms ir karinei agresijai pagrįsti.
Kartu konferencijos dalyviai ieškojo atsakymo, kaip atskirti teisėtą nacionalinę tapatybę ir patriotizmą nuo ideologijų, kurios susieja krikščionybę su atskirtimi, nacionalizmu ir politine galia, ir kokia tokiomis aplinkybėmis yra Bažnyčių bei religinių bendruomenių atsakomybė.
Pirmasis pranešėjas dr. Cyril Hovorun, skaitydamas pranešimą „Civilinės ir politinės religijos: hermeneutinis raktas Rusijos civilizacinį išskirtinumui suprasti“ (angl. „Civil and Political Religions: A Hermeneutical Key to Understanding the Russian Civilizational Exceptionalism“), pabrėžė, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra politinės religijos apraiška: politiniams tikslams, tiek šalies viduje, tiek vykdant užsienio politiką, pasitelkiamas žmonių religingumas, o religiniai naratyvai naudojami manipuliacijai ir neteisėtų veiksmų racionalizacijai.
Berlyno evangelikų akademijos profesorė dr. Friederike Krippner pažvelgė į taikos sampratą. Pasak pranešėjos, taika pirmiausia prasideda nuo saugumo, galimybės apsiginti ir nepatirti smurto: „Jei vyksta karas, pagrindinis rūpestis yra išgyventi, kitų teisių ir lygių galimybių užtikrinimas yra atidedamas.“
Lundo universiteto asocijuotasis prof. Tornike Metreveli, tyrinėjantis religijos ir nacionalizmo santykį Rusijos karo Ukrainoje kontekste, išskiria infrastruktūrinį politinės religijos aspektą, kai religijos įtaka yra paremta ne teologiniais diskursais ar liturginėmis praktikomis, o valdomomis teritorijomis, nuosavybe ar socialiniu kapitalu. Tad religija, kuri atsaką į krikščioniškąjį nacionalizmą formuluoja remdamasi teologija ir liturgija, negali pasiūlyti veiksmingos alternatyvos vyraujančioms politinėms religijoms.
Lietuvos kontekstą konferencijoje apžvelgė dr. Rosita Garškaitė-Antonowicz, VU: „Nepaisant skirtingo istorinio ar politinio konteksto JAV ir Lietuvoje, taip pat ir daugelyje kitų šalių, matome, kaip krikščioniškasis nacionalizmas persidengia su kraštutinės dešinės politine pasaulėžiūra, kvestionuoja liberaliąją demokratiją, krikščionis vaizduoja kaip persekiojamą grupę ir kaip jis įgalinamas kurstant apokaliptines baimes, kad tauta yra ant prarajos krašto.“ Baigdama pranešėja atkreipė dėmesį, kad radikalus krikščioniškasis nacionalizmas kenkia ne tik demokratinei santvarkai, bet ir pačiai Bažnyčiai, suponuodamas, kad geras krikščionis turi pritarti kraštutinės dešinės politiniams naratyvams.
Ar krikščioniškasis svetingumas gali būti atsakas?
Baigiamojoje konferencijos diskusijoje keliamas klausimas, kaip religinės organizacijos ir platesnė visuomenė turėtų reaguoti, kai krikščionybė pasitelkiama nacionalizmo ir karo tikslams, ir ar krikščioniškasis svetingumas gali pasiūlyti alternatyvą.
Konferencijos rengėjai svetingumą siūlo suprasti plačiau nei nepažįstamojo priėmimą – kaip būdą priešintis baimei, visuomenės poliarizacijai ir atskirties logikai. Karo, priverstinės migracijos ir religinių konfliktų sąlygomis kyla klausimas, ar skirtingos nacionalinės, politinės ir religinės bendruomenės gali išsaugoti dialogą bei solidarumą nereikalaudamos vienodumo.
Kaip krikščionybė naudojama politiniams tikslams, taip ir Bažnyčia yra linkusi pasitelkti sekuliarius politinius įrankius, kai dvasinės ir socialinės priemonės yra nepakankamos. Tad tinkamas tikinčiųjų atsakymas tokiam religijos supolitinimui visų pirma yra dialogas. Dr. Rosita Garškaitė-Antonowicz teigė: „Atsiribojimas ir ignoravimas nebūtinai veikia. Leidimasis į dialogą sudaro sąlygas išplėsti, pakeisti, vystyti naratyvus.“
Kunigas Vladimiras Seliavko ragino bendruomenes atsisakyti susitelkimo į bažnyčių institucinius aspektus ir grįžti prie darbų, „kurie didintų sąmoningumą, ugdytų kritinį mąstymą, taptų pavyzdžiu ir padrąsinimu kitiems.“
Apie konferenciją
Tarptautinė konferencija „Krikščioniškasis nacionalizmas, karas ir svetingumas: krikščionys Vidurio ir Rytų Europos paribiuose globalios įtampos laikais“ vyko rugsėjo 18–19 d. Lietuvos katalikų mokslo akademijoje Vilniuje.
Joje dalyvavo ukrainiečių ortodoksų teologas prof. Cyril Hovorun, Sankt Ignatios College profesorius ir Loyola Marymount universiteto Huffington ekumeninio instituto direktorius; Dr. Friederike Krippner, Berlyno protestantų akademijos direktorė; Colin Craig MBE, Šiaurės Airijos taikos kūrimo ekspertas ir „Dialogue for Peaceful Change Global“ vienas vadovų; Assoc. Prof. Tornike Metreveli, Lundo universiteto religijos sociologas; Dr. Rosita Garškaitė-Antonowicz, Vilniaus universiteto TSPMI politologė; Dr. Serhii Shumylo, ukrainiečių religijos istorikas, dirbantis Vilniaus universitete, ir kiti.
Konferenciją organizavo „Oikosnet Europe“, Lietuvos katalikų mokslo akademija, Orthodox Christian Institute for Education and Research ir labdaros ir paramos fondas „Lithuanian Koinonia Foundation“.
