Naujausios Lietuvos gyventojų prognozės rodo aiškią visuomenės amžėjimo tendenciją: 2050 m. apie 30,2 proc. šalies gyventojų, t. y. daugiau nei 808 tūkst. žmonių, bus 65 metų ir vyresni. Medicinos pažanga leidžia išgelbėti vis daugiau žmonių, kurie anksčiau neišgyventų dėl sunkių ligų ar sudėtingų sveikatos būklių, tačiau kartu auga ir žmonių, gyvenančių su lėtinėmis ligomis, negalia ar ilgalaikiais priežiūros poreikiais, skaičius.
Šie demografiniai ir sveikatos pokyčiai kelia esminį klausimą: ar Lietuvos slaugos ir ilgalaikės priežiūros sistema yra pasirengusi visuomenei, kurioje nuolatinės pagalbos reikės vis daugiau žmonių? Didėjantis poreikis susiduria su ribotais sistemos pajėgumais – nepakankamu ilgalaikės priežiūros vietų skaičiumi, darbuotojų trūkumu ir didele našta šeimos nariams, kurie dažnai tampa pagrindiniais priežiūros teikėjais.
Seimo narės Jurgita Sejonienė ir Paulė Kuzmickienė vykusioje diskusijoje su pacientų ir gydytojų bendruomenių atstovėmis klausė, kaip ne tik užtikrinti ilgesnį gyvenimą, bet ir sukurti sistemą, kuri leistų slaugos ir ilgalaikės priežiūros pacientams gyventi oriai, saugiai ir gauti jiems reikalingą priežiūrą laiku.
„Ilgėjanti gyvenimo trukmė savaime nereiškia ilgesnio gyvenimo be sveikatos iššūkių. Būtina atskirti bendrą gyvenimo trukmę nuo sveikos gyvenimo trukmės – laikotarpį, kai žmogus gali savarankiškai gyventi be reikšmingų fizinių ar funkcinių apribojimų,“ – teigia J. Sejonienė.
Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentė Rasa Dagienė teigia, kad šiuo metu būtina aiškiau atskirti paliatyviąją pagalbą nuo ambulatorinės slaugos, tiksliau apibrėžti šių paslaugų teikimo indikacijas ir užtikrinti efektyvesnį paliatyviosios pagalbos lovų panaudojimą. Jos teigimu, nepakankamas pacientų poreikių diferencijavimas lemia neefektyvų turimų išteklių naudojimą, todėl dalis pacientų negauna jiems tinkamiausių paslaugų. Aiškesnis paslaugų organizavimas ne tik leistų racionaliau paskirstyti turimus resursus, bet ir padėtų mažinti nesusipratimus bei konfliktus tarp pacientų artimųjų ir sveikatos priežiūros specialistų.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija POLA prezidentės Neringos Čiakienės teigimu, paliatyviosios pagalbos lovų Lietuvoje vis dar nepakanka. Kasmet nuo onkologinių ligų miršta apie 8 tūkst. žmonių, o gyvenimo pabaigoje daugeliui jų reikalinga paliatyvioji priežiūra. Tačiau esami paslaugų pajėgumai neleidžia užtikrinti, kad visi pacientai laiku gautų reikalingą pagalbą – dalis žmonių lieka be paslaugų, o didžiausia priežiūros našta tenka jų artimiesiems. Nors pastaraisiais metais į sistemą buvo investuota, pacientų ir jų šeimų patirtis bei pasitenkinimas paslaugomis reikšmingai negerėja. Tai rodo, kad vien investicijų nepakanka – būtina užtikrinti efektyvų sistemos veikimą, pakankamus žmogiškuosius išteklius, paslaugų prieinamumą ir jų koordinavimą. N. Čiakienė pastebi, kad socialinių partnerių įtraukimas į teisėkūros procesą dažnai vyksta per vėlai. Teisės aktų projektai derinimui pateikiami jau baigiamajame rengimo etape, todėl nebelieka pakankamai laiko išsamiai įsigilinti į siūlomus pakeitimus ir pateikti argumentuotas pastabas.
Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė taip pat atkreipia dėmesį, kad trūksta nuoseklaus ir prasmingo bendradarbiavimo tarp politikos formuotojų ir pacientų atstovų. Pacientų organizacijoms dažnai skiriama per mažai laiko pateikti savo pastabas ir pasiūlymus teisėkūros procesuose, todėl jų įžvalgos ne visada spėja būti tinkamai įvertintos. V. Augustinienė pabrėžia, kad ilgalaikės priežiūros poreikis sparčiai auga dėl didėjančio pacientų, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis (poliligotumu), skaičiaus. Daugelis žmonių į sistemą patenka jau su pažengusiomis ligomis ar jų komplikacijomis, pavyzdžiui, diabetas neretai diagnozuojamas tik po insulto ar infarkto, kai žmogui jau reikalinga ilgalaikė slauga. Pasak jos, artimieji dažnai susiduria su sunkumais ieškodami vietos slaugos įstaigose, o nesant galimybių valstybinėse įstaigose yra priversti rinktis brangias privačias paslaugas. Ypatingas dėmesys atkreiptas į vienišus pacientus, neturinčius artimųjų, kurie galėtų padėti kasdienėje priežiūroje – būtent ši grupė išlieka viena pažeidžiamiausių, nes dažnai net negali savarankiškai įsileisti pagalbos į namus.
Pasak Lietuvos slaugos specialistų viceprezidentės Aistės Raulušaitienės, planuojant ilgalaikės priežiūros sistemos pokyčius vis dar trūksta aiškumo dėl paslaugų organizavimo, finansavimo, pavaldumo ir atsakomybių pasidalijimo tarp sveikatos ir socialinės sričių. Didžiausiu iššūkiu išlieka slaugytojų trūkumas – nors daugėja stojančiųjų į slaugos studijas, neaišku, kiek jų ateis dirbti į sistemą ir joje išliks. Todėl būtina užtikrinti patrauklias darbo sąlygas, tinkamą atlyginimą ir aiškias profesinio augimo galimybes. A. Raulušaitienė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nauji kvalifikacijos reikalavimai ir mokymai neturėtų didinti darbuotojų trūkumo ar apsunkinti paslaugų teikimo.
Tačiau, kaip dėmesį atkreipė Seimo narė Paulė Kuzmickienė, valstybė jau yra pasiekusi rezultatų, siekiant pritraukti kuo daugiau studentų studijuoti slaugą. „Šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai rodo didesnį susidomėjimą slaugos specialybe. Pavyzdžiui, Utenos kolegijoje, esant 150 vietų kvotai, į slaugos specialybę sulaukta virš 200 prašymų. Be to, tarp jau pasirašiusiųjų studijų sutartis yra ir šimtukininkas – tai rodo, kad slaugos studijomis domisi net ir labai gerai besimokantis jaunimas“, – teigė P. Kuzmickienė.
Vis dėlto Seimo narė sutinka, kad didelis stojančiųjų skaičius savaime negarantuoja, jog šie žmonės liks dirbti slaugos srityje ir valstybė turėtų sutelkti dėmesį ne tik į specialybės populiarinimą, bet ir į ilgalaikes priemones, kurios padėtų išlaikyti jaunus specialistus profesijoje.
Lietuvos slaugytojų vadovų sąjungos prezidentė Daiva Zagurskienė pabrėžia poreikį geriau koordinuoti paslaugas pacientams bei jų artimiesiems: šeimoms dažnai trūksta aiškios informacijos, kur kreiptis ir kokias paslaugas pasirinkti, todėl būtų naudinga įdiegti „vieno langelio“ principą. Taip pat akcentuota, kad nepakankamas slaugos lovų skaičius didina spaudimą ligoninėms, nes pacientai, kuriems nebereikia aktyvaus gydymo, lieka stacionare dėl alternatyvių paslaugų trūkumo. D. Zagurskienė teigia, kad būtina daugiau dėmesio skirti specialistų išlaikymui sistemoje ir ilgalaikės priežiūros slaugos profesijos patrauklumui. Taip pat iškeltas poreikis aiškiau apibrėžti slaugytojų padėjėjų kompetencijas ir jų rengimą. Kaip viena iš galimų pagalbos priemonių darbuotojams įvardytos inovacijos ir dirbtinis intelektas, kurie galėtų palengvinti kasdienį darbą, tačiau nepakeistų slaugytojų vaidmens.
LSMU Slaugos klinikos vyresnioji lektorė dr. Lina Urbietė pastebi, kad slaugos ligoninės dažnai tampa vieta, kur perkeliami nebaigti gydyti pacientai, o tai didina sąnaudas įstaigoms ir naštą darbuotojams. Slaugos paslaugų finansavimo modelis ne visada atspindi realų pacientų priežiūros sudėtingumą – sunkūs pacientai, kuriems reikalinga intensyvi pagalba, gali tapti finansiškai nuostolingi įstaigoms. Apmokėjimo diferencijavimas pagal paciento poreikius galėtų užtikrinti, kad sudėtingiausi pacientai neliktų be reikalingų paslaugų. Taip pat atkreiptas dėmesys į jaunų specialistų nenorą rinktis darbą slaugos ligoninėse dėl sudėtingos emocinės aplinkos, didelio darbo krūvio ir riboto profesijos patrauklumo. L. Urbietės teigimu, visuomenės senėjimas, poliligotumas ir augantis sudėtingų pacientų skaičius reikalauja geresnio sveikatos, slaugos ir socialinės priežiūros paslaugų koordinavimo.
Seimo narė Paulė Kuzmickienė atkreipė dėmesį į dirbtinio intelekto potencialą slaugos srityje. „Dirbtinis intelektas galėtų tapti reikšminga pagalba slaugos įstaigose, palengvinant darbuotojų kasdienį darbą. Matome, kad kitose valstybėse jau taikomos įvairios dirbtinio intelekto priemonės – ir tai nebūtinai reiškia robotus. Tai gali būti pagalba dokumentacijos tvarkyme, pacientų stebėsenos sistemos ar kitos priemonės, leidžiančios darbuotojams daugiau laiko skirti pačiam pacientui“, – sakė P. Kuzmickienė. Pažymėtina, kad pavieniai geri pavyzdžiai jau egzistuoja, pavyzdžiui Kaltinėnų slaugos ligoninė, kuriose įdiegtos automatizuotos pacientų stebėsenos sistemos ar dirbtinio intelekto pagalba pildant slaugos dokumentaciją reikšmingai palengvino personalo darbą. P. Kuzmickienė pabrėžė, kad tokia gerąja patirtimi turėtų pasinaudoti ir kitos įstaigos visoje Lietuvoje.
Be to, šiuolaikinių technologijų panaudojimas suteikia galimybę artimiesiems nuotoliniu būdu palaikyti ryšį su pacientu, kalbėtis ar dalyvauti sprendimuose dėl priežiūros. Taip pat padeda įstaigoms užtikrinti artimųjų informavimą apie paciento būklę, Tokie sprendimai padeda išlaikyti pacientų ir artimųjų emocinį ryšį, mažina vienišumą ir stiprina pasitikėjimą slaugos sistema.
Visuomenė sensta greičiau, negu keičiasi sistema. Todėl šiandien turime investuoti ne tik į daugiau slaugos vietų, bet ir į žmones, inovacijas bei geresnį paslaugų koordinavimą. Tik taip sukursime ilgalaikės priežiūros sistemą, kuri bus pasirengusi ateities iššūkiams.
Diskusijos metu išryškėjusius iššūkius Seimo narės toliau analizuos rengiant Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų slaugos ir ilgalaikės priežiūros politikos gairių dokumentą, kuris bus pristatytas spaudos konferencijoje Seime rugpjūčio 19 d. 10 val. Dokumente apjungiamos pacientų, specialistų ir sprendimų priėmėjų perspektyvos, kad siūlomi sprendimai būtų pagrįsti realiais sistemos poreikiais ir prisidėtų prie tvarios, prieinamos bei kokybiškos slaugos ir ilgalaikės priežiūros užtikrinimo Lietuvoje.
Diskusijos įrašas.
[1] Valstybės duomenų agentūroje pristatytos gyventojų skaičiaus prognozės Lietuvoje – Valstybės duomenų agentūra
