„Valstybinių vaistinių“ idėja: verta analizuoti, bet ne skubėti

2026 m. rugpjūčio 11 d. pranešimas žiniasklaidai

Sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio pasiūlymas steigti vadinamąsias valstybines vaistines sulaukė skirtingų reakcijų: vieni mato galimybę mažinti vaistų kainas ir didinti konkurenciją, kiti – nereikalingą valstybės kišimąsi į rinką.

Tačiau verta sustoti ir pasiaiškinti, kas iš tikrųjų siūloma. Viešuose ministro pasisakymuose kol kas nėra plano steigti naują vaistinių tinklą visoje Lietuvoje. Kalbama pirmiausia apie galimybę ligoninių vaistinėms parduoti vaistus ne tik stacionariems, bet ir ambulatoriniams pacientams. Šiuo metu ligoninių vaistinės aprūpina pačias įstaigas, bet vaistų mažmenine tvarka gyventojams neparduoda.

Todėl diskusijoje tiksliau būtų kalbėti apie ligoninių vaistinių funkcijų išplėtimą, o ne apie „valstybinių vaistinių tinklą“.

Idėja nėra savaime gera ar bloga

Nėra pagrindo atmesti pasiūlymą vien todėl, kad paslaugą teiktų viešoji gydymo įstaiga. Jei ligoninė turi vaistinę, infrastruktūrą, specialistus ir tiekimo grandinę, racionalu svarstyti, ar jos galėtų būti panaudotos ir ambulatoriniams pacientams. Pavyzdžiui, pacientui, išrašomam po sudėtingo gydymo, galimybė įsigyti naujus vaistus ir gauti konsultaciją toje pačioje įstaigoje gali būti patogi ir padėti užtikrinti gydymo tęstinumą. Tokiose vietose tai galėtų būti ir papildomas konkurencijos šaltinis, tačiau tai nereiškia, kad vaistai automatiškai taps pigesni vien dėl valstybės dalyvavimo.

Ar valstybinė vaistinė sumažintų vaistų kainas?

Čia ministro pasiūlymo argumentacija kol kas silpniausia. Ministras minėjo, kad ligoninių vaistinės galėtų būti intervencija į mažmeninę vaistų rinką ir daryti įtaką vaistų kainoms, bent jau ligoninėse. Oponentai abejoja šiuo argumentu, nemato pagrindo tikėti, kad toks modelis reikšmingai sumažins kainas, ir įžvelgia riziką papildomai valstybės intervencijai bei konkurencijos ribojimui. Ginčas turėtų būti sprendžiamas skaičiais, o ne ideologiškai. Reikėtų atsakyti: kurių vaistų kainas ketinama mažinti (kompensuojamųjų, nekompensuojamųjų, priemonių)? Kiek galutinėje kainoje lemia marža, gamintojas, didmenininkas, kompensavimas ir taisyklės? Kiek kainuotų pritaikyti ligoninės vaistinę mažmeninei prekybai (patalpos, sistemos, personalas, darbo laikas)? Ir svarbiausia – kokio realaus kainų pokyčio tikimasi? Kol tokio vertinimo nėra, teiginys „atsiras valstybinė vaistinė – vaistai atpigs“ yra politinė hipotezė, o ne įrodyta sveikatos politikos priemonė.

Vaistinių Lietuvoje netrūksta

VVKT duomenimis, 2025 m. liepą Lietuvoje veikė 1227 visuomeninės vaistinės ir daugiau kaip tūkstantis kitų mažmeninės prekybos vietų, galinčių prekiauti nereceptiniais vaistais. Nacionaliniu mastu klausimas greičiausiai nėra, ar trūksta vaistinių, bet ar yra konkrečių teritorijų ar pacientų grupių, kurioms vaistai ir farmacinė paslauga yra nepakankamai prieinami. Jeigu tokių vietų yra, jas reikėtų spręsti tikslingai, o ne kurti naują struktūrą visai šaliai. Panašiai, jei problema yra didelės nekompensuojamųjų vaistų kainos, reikia analizuoti jų kainodarą; jei konkurencijos koncentracija – konkurencijos struktūrą; jei gydymo tęstinumas po išrašymo – ligoninės vaistinė gali būti vienas sprendimų.

Skirtingoms problemoms – ne tas pats vaistas

Svarbiausias klausimas – ne „ar galime?“, o „ar tai geriausias pasirinkimas?“. Sveikatos politikoje svarbios alternatyviosios sąnaudos. Riboti sveikatos sistemos pinigai, specialistų laikas ir infrastruktūra reiškia, kad panaudojus juos vienam sprendimui, nebegalime jų skirti kitam. Todėl klausimas ne tik „ar ligoninių vaistinės būtų naudingos?“ (tikriausiai taip, tam tikrais atvejais), bet ar tai geriausias būdas už tuos pačius išteklius sukurti didžiausią naudą pacientui. Gal už tas pačias lėšas didesnį rezultatą duotų vaistų pristatymo sistemos tobulinimas atokiose vietovėse, racionalaus vaistų vartojimo skatinimas, geresnis vaistų prieinamumas naktimis, naujų vaistų kompensavimas ar farmacinės paslaugos stiprinimas veikiančiose vaistinėse? Tai argumentai už alternatyvų palyginimą prieš pasirenkant sprendimą.

Konkurencijos klausimas

Argumentą, kad valstybė neturėtų kištis į rinką, laikau per daug kategorišku. Vaistų rinka nėra įprasta laisvoji rinka; valstybė reguliuoja jų registraciją, kompensavimą, receptų išrašymą, prekybos sąlygas ir dalį kainodaros. VVKT nuolat stebi tiekimą ir prieinamumą. Viešojo sektoriaus dalyvavimas savaime nėra anomalija. Tačiau valstybė turi vengti tapti ir taisyklelių kūrėja, ir rinkos dalyve, nesukūrus aiškių konkurencijos sąlygų. Jei ligoninių vaistinės konkuruotų su privačiomis, turėtų būti aišku: ar taikomos vienodos licencijavimo ir kokybės taisyklės; kaip apskaitomos sąnaudos; ar mažmeninė prekyba nėra subsidijuojama iš kitoms paslaugoms skirtų lėšų; ar pacientui išlieka reali galimybė pasirinkti vaistinę. Tik tokiomis sąlygomis būtų galima objektyviai vertinti konkurencijos poveikį.

Vaistinės paskirtis

Šioje diskusijoje kyla pavojus, kad vaistinė redukuojama vien į vietą, kur parduodama vaistų dėžutė. Tačiau šiuolaikinėje sveikatos sistemoje vaistininko funkcija gerokai platesnė. Senstant visuomenei ir daugėjant žmonių, vartojančių kelis vaistus, vis svarbesni tampa gydymo laikymasis, vaistų sąveikos, dubliavimas, nepageidaujamos reakcijos ir racionalus vartojimas. Todėl diskusija apie ligoninių vaistines turėtų pereiti prie platesnio klausimo: kokio vaistininko ir vaistinės vaidmens norime Lietuvos sveikatos sistemoje.

Pasiūlymai prieš keičiant įstatymą

Prieš priimant politinį sprendimą, SAM turėtų pateikti bent keturis atsakymus.

Pirmoji – problemos diagnozė. Kokios konkrečios problemos sprendžiamos: kainos, geografinis prieinamumas, konkurencija ar gydymo tęstinumas?

Antroji – ekonominis modeliavimas. Kiek kainuotų ligoninių vaistinių mažmeninės funkcijos sukūrimas ir kokio ekonominio rezultato tikimasi?

Trečioji – alternatyvų palyginimas. Ar tą pačią problemą pigiau ir veiksmingiau galima išspręsti kitomis priemonėmis?

Ketvirta – aiškūs vertinimo kriterijai. Po dvejų ar trejų metų turėtume galėti pasakyti ne „atidaryta X vaistinių“, o: vaistai atpigo tiek procentų, prieinamumas pagerėjo tiek žmonių, pacientų pasitenkinimas padidėjo, o išlaidos vienam pasiektam rezultatui buvo tokios. Jei tokia analizė parodytų, kad ligoninių vaistinės pacientui sukuria aiškią papildomą vertę – jas verta leisti. Jei ne – vien tai, kad idėja vadinama „valstybine“, nėra pakankamas argumentas jai įgyvendinti.

Išvada

Šioje diskusijoje kol kas nematau pagrindo nei kategoriškai pritarti, nei atmesti ministro pasiūlymą. Ligoninių vaistinių galimybė aptarnauti ambulatorinius pacientus yra verta analizės ir galbūt pilotinio išbandymo. Tačiau pirmiausia turime labai tiksliai atsakyti, kokią problemą norime išspręsti. Jei siekiame mažinti kainas – parodyti, kiek ir kokių vaistų kainos sumažės. Jei siekiame gerinti prieinamumą – parodyti, kur jo trūksta. Jei siekiame konkurencijos – įvertinti visą rinką ir vienodas jos dalyvių sąlygas. O jei siekiame geresnio paciento gydymo – vertinti ne tai, kam priklauso vaistinė, o kokį sveikatos rezultatą ji padeda pasiekti. Sveikatos politikoje sprendimo naujumas ar politinis patrauklumas nėra jo vertės matas. Vertė atsiranda tada, kai už ribotus visuomenės išteklius sukuriame daugiau sveikatos.

Daugiau informacijos:

Prof. dr. Saulius Čaplinskas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys