Prie Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos (Radastų g. 2) iki rugpjūčio 31 d. veikia lauko paroda „Ąžuolynas Stanislovo Lukošiaus fotografijose“ – XX a. 6–8 dešimtmečių kadrai, kuriuose fotografas fiksavo, kaip sovietinė statybų banga niokojo didžiausią Europos mieste esantį ąžuolyną. Apie parodą rugpjūčio 18 d. „Kaunas pilnas kultūros“ rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakojo jos kuratorius, Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius.
Stendai driekiasi nuo Parodos kalno iki Aukštųjų Šančių
Prie pėsčiųjų takelio sustatytuose stenduose nuotraukos eksponuojamos iš abiejų pusių: viena pusė spalvota, kita – juodai balta. Kadrai aprėpia erdvę nuo Parodos kalno iki Aukštųjų Šančių ąžuolyno pakraščių.
Parodos atsiradimą įkvėpė Ąžuolyno bibliotekos su partneriais surengtas miesto gamtos ir bendruomenės festivalis „Drevės“, rugpjūčio 13 d. vykęs Mažajame ąžuolyne ir sutelkęs daugiau nei 10 kultūros organizacijų, tarp jų Kauno zoologijos sodą ir Kauno miesto muziejų.
Nuotraukų autorius – projektuotojas ir fotografas Stanislovas Lukošius (1906–1997), kurio 120-osios gimimo metinės minimos šiemet. Kauno statybos projektavimo institute jis dirbo daugiau nei 30 metų. Gausiausia jo palikimo dalis saugoma Kauno miesto muziejuje – keliolika tūkstančių negatyvų, diapozityvų ir kitų eksponatų; muziejaus duomenimis, rinkinį sudaro daugiau kaip 15 tūkst. negatyvų. Didelė archyvo dalis žuvo per 1946 m. potvynį.
Parkas gyrėsi apdovanojimais, o ąžuolai nyko
Fotografijos užfiksavo laiką, kai Ąžuolynas buvo intensyviai perdirbinėjamas į sovietinį poilsio parką. 1963 m. Mažajame ąžuolyne pradėjo veikti atrakcionai – apžvalgos ratas, „viražiniai lėktuvai“, „rusų sūpynės“, 1966–1967 m. iškilo gelžbetoninių konstrukcijų šokių paviljonas, 1967 m. pastatytas Dainų slėnio amfiteatras su estrada, o 1969–1979 m. ruoštasi statyti didelį stadioną su gelžbetonio tribūnomis. Teritorijoje veikė ir Kauno pramprekybos baldų bazė, 1957 m. čia vyko žemės ūkio, 1960 m. – liaudies ūkio laimėjimų parodos. 1960 m. liepos 20 d. atidaryta Garbės alėja, skirta sovietų Lietuvos dvidešimtmečiui, su 42 miesto gamybininkų, racionalizatorių ir visuomenininkų portretais.
Oficiali kalba buvo pergalinga. 1964 m. naujai įsteigto Vytauto vardo kultūros ir poilsio parko direktorius A. Merkevičius gyrėsi, kad Ąžuolynas „per kelis metus iš kauniečių nelankomo ir chuliganų teršiamo rajono tapo visasąjunginius apdovanojimus laiminčiu parku“, o 1965 m. skelbta, kad parke kasmet įvyksta apie penki šimtai renginių ir juose apsilanko daugiau kaip pusė milijono žmonių.
Kadrai buvo daromi kaip įrodymai gamtosaugininkams
1967–1968 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis spaudoje ir viešuose pasisakymuose kritikavo Ąžuolyno „išparceliavimą“ ir tapo aiškiausiu protesto balsu. 1967–1969 m. jam talkino prieškario laikų bičiulis S. Lukošius – jis fotografavo parko būklę bloginusią naują infrastruktūrą, ir tai buvo sąmoningai aplinkosauginei kritikai skirti kadrai.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Aukštųjų Šančių ąžuolynas, kur 1962–1967 m. įrengiant „Drobės“ stadioną buldozeriais buvo išstumdyta žemė nuo ąžuolų šaknų. „Taip buvo sužalota 30 ąžuolų, kurie vėliau pradėjo nykti nuo viršūnių“, – teigiama parodos medžiagoje. Šias nuotraukas architektas planavo demonstruoti stende skaitydamas pranešimą Kauno gamtos apsaugos draugijoje 1968 m. kovo 21 d.; S. Lukošiaus ir kitų fotografų kadrai matomi „Tarybų Lietuvos“ kronikoje Nr. 33, skirtoje Kauno ąžuolyno ir Raigardo slėnio išsaugojimui.
To meto gamtosaugos sąjūdis pasiekė tik dalį tikslų: 1971 m. buvo demontuoti baldų sandėliai, Mažajame ąžuolyne ilgainiui neliko nei šokių paviljono, nei atrakcionų, tačiau gelžbetoninio stadiono statybos pajudėjo.
Kodėl fotografas laikytas „slaptu“ metraštininku
S. Lukošiaus biografija paaiškina, kodėl dalis jo darbo liko šešėlyje. Du jo broliai – malūne dirbęs Felicijonas ir kunigas Jonas – 1946–1947 m. buvo nuteisti ir išvežti į sovietų lagerius už antisovietinę veiklą, o pats fotografas su žmona ir mažomis dukromis vos išvengė tremties; viešai fotografuoti jis galėjo tik po Josifo Stalino mirties.
Vėliau jis įsitvirtino oficialiose struktūrose: nuo 1958 m. buvo Respublikinės fotosekcijos prie žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas ir Pramoninės statybos projektavimo instituto fotosekcijos organizatorius. Vis dėlto jo palikime gausu religinės tematikos vaizdų bei lietuviškumo simbolių, o pats jis dalyvavo sovietinio saugumo stebimame kraštotyriniame judėjime.
Rudenį pasirodys leidinys apie Kauną jo žvilgsniu
2026 m. rudenį planuojamas leidinys „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: Žmogus (ne) savo laike“ – jame kauniečių gyvenimas sovietmečiu atskleidžiamas per penkias temas: represijas, simbolius ir demonstracijas, religiją, kasdienybę ir gamtą.
Pats Kauno ąžuolynas užima 84,42 ha, jame auga apie 770 ąžuolų, ir tai didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas Europoje. 1986 m. jis paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu, o 2006 m. gegužės 16 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
