Andrius Vyšniauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas
Vokietija šį rudenį pasitinka politinio žemės drebėjimo nuotaikomis. Nors šiais metais nebus federalinio parlamento rinkimų, o tai reiškia, kad valdančiosios daugumos, kurią dabar sudaro krikščionys demokratai (CDU) ir socialdemokratai (SPD), pasikeitimas mažai tikėtinas, bet rudenį laukia neeilinės reikšmės Vokietijos žemių rinkimai.
Rugsėjo 6 d. balsuos Saksonijos-Anhalto, o rugsėjo 20 d. – Meklenburgo-Pomeranijos ir Berlyno žemių gyventojai. Visų šių trijų rinkimų esminis klausimas – ar sugebės į valdžią ateiti kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Apklausos pirmose dviejose žemėse jai rodo tvirtą pirmąją poziciją, o gana liberaliame Berlyne – trečią. Bet kuris iš šių pasiekimų šiai partijai bus rekordinis.
Ypač svarbūs Saksonijos-Anhalto rinkimai, kuriuose partija stabiliai renka daugiau kaip 40 proc. rinkėjų palaikymą. Jeigu pavyktų rinkimuose atkartoti šį rezultatą ir bent dvi mažosios partijos nesugebėtų peržengti 5 proc. kartelės, AfD užsitikrintų vienpartinę daugumą. Vien jau tai – vienpartinė dauguma – yra labai neįprasta Vokietijos kontekste, o ką jau kalbėti apie pačios partijos istorinį pasiekimą.
AfD yra ne šiaip kraštutinės dešinės partija, kokių dabar gausu. Ji yra išskirtinai radikali, o dalį jos regioninių padalinių, tarp kurių yra ir Saksonijos-Anhalto AfD, Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV, pagrindinė krontržvalgybos institucija) laiko ekstremistiniais. Partija yra tokia radikali, kad po paskutinių Europos Parlamento rinkimų kitos kraštutinės dešinės partijos, tokios kaip Viktoro Orbano „Fidesz“ ar Marine Le Pen Nacionalinis susivienijimas, atsisakė priimti AfD į savo įkurtą naują kraštutinės dešinės grupę „Europos patriotai“. Šioms partijoms AfD pozicijos migracijos, santykių su Trumpo Amerika ir ypač Rusijos atžvilgiu atrodė per daug radikalios, todėl, kaip manyta, asociacija su AfD galėtų pakenkti jų nacionaliniuose rinkimuose.
Taip AfD buvo priversta kurti naują grupę Europos Parlamente pavadinimu „Suvereni Europa“, kuriai priklauso ir Petras Gražulis. Manau, jo dalyvavimas šiame darinyje gana gerai parodo, su kokiais kraštutinumais susiduriame.
Kodėl kyla AfD?
Naujausia INSA nacionalinė apklausa rodo, kad AfD pakilo iki rekordinių 29 proc. palaikymo. Palyginimui, CDU yra ties 21 proc. riba, žalieji („Die Grünen“) – 13 proc., SPD – 12 proc., kraštutinė kairė („Die Linke“) – 11 proc., liberalai (FDP) – 5 proc., Saros Wagenknecht aljansas (BSW) – 3 proc.
AfD nėra nauja partija. Ji šalies politikoje veikia jau daugiau nei 13 metų, pamažu augdama ir stiprėdama. Vis dėlto pastarųjų metų proveržis reitinguose, stabili pirma vieta ir galimybė pirmą kartą ateiti į valdžią vienoje iš Vokietijos žemių yra kai kas naujo ir dar neišbandyto.
Vokietijos ekspertai įvardija tris pagrindines, tačiau tarpusavyje susijusias AfD kilimo priežastis: bendrą nuosmukio jausmą, reformų stygių ir migraciją. Ir iš tiesų visa tai labai jaučiasi būnant pačioje Vokietijoje. Ne vienerius metus šalis, kurią ilgą laiką laikėme Europos ekonomikos varikliu, nebeauga, darbo rinkoje jaučiama stagnacija, tačiau ypač stebina infrastruktūros būklė. Dėl keblumų geležinkelių tinkle nuolat vėluoja traukiniai, prastėja kelių būklė, o ką jau kalbėti apie tokius dalykus kaip lėtas internetas. Pavyzdžiui, šviesolaidinis internetas, kuris jau nebėra laikomas kokia nors proveržio technologija, pasiekia vos 44 proc. šalies gyventojų. Palyginimui, Lietuvoje – 79 proc. Tai tik vienas iš pavyzdžių, tačiau jis gerai iliustruoja problemos mastą.
Greta to yra ir opus migracijos klausimas. Vokietija 2015 m. įsileido daugiau nei milijoną migrantų iš Artimųjų Rytų, siekiant patenkinti darbo jėgos trūkumą Vokietijos pramonėje, susigrąžinti augimo trajektoriją. Nors tai laikinai pavyko padaryti, bet nekontroliuojami migracijos srautai sukėlė ir didelių iššūkių. Išaugęs nusikalstamumas, teroristiniai išpuoliai, spaudimas šalies socialinei ir sveikatos sistemoms prisideda prie bendro jausmo, kad šalis gyvena depresijos ir nuosmukio laikais. Tai kuria terpę antisisteminėms nuotaikoms ir AfD augimui.
Paradoksalu, tačiau dabartinis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas į valdžią atėjo žadėdamas plačias reformas gynybos, saugumo, pramonės, socialinėje ir kitose kasdienio gyvenimo srityse bei aiškiai deklaruodamas, kad būtent jo – konservatyvesnio nei Angela Merkel – pasirinkimas kancleriu leis sustabdyti AfD augimą. Ironiška – būtent prie F. Merzo AfD augimas įgavo pagreitį. Reformų įgyvendinimas stagnuoja, kancleris ir jo partija juda nuo vieno skandalo prie kito, prie to ypač prisideda nesutarimai didžiojoje krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicijoje.
Tuo tarpu AfD, kaip ir įprasta populistinėms partijoms, žarsto daugybę lengvų pažadų ir taip bando suteikti vilties, kad šalies gyvenimas gali atrodyti kitaip. Partija, kaip ir sako jos pavadinimas, kuria alternatyvos senųjų partijų dominavimui įvaizdį.
Įdomu, kad net tokios AfD idėjos kaip remigracija, kurios anksčiau atrodė Vokietijos visuomenei visiškai nepriimtinos, dabar yra laikomos eilinėmis politinės programos dalimis. Remigracijos idėjos šalininkai siūlo pradėti plataus masto „savanorišką“ ir priverstinį ne vokiečių tautybės gyventojų grąžinimą į jų gimtąsias šalis. Tai apimtų ne tik tuos asmenis, kurie Vokietijoje yra neteisėtai, bet ir tuos, kurie turi laikino gyvenimo statusą ar net pilietybę, tačiau laikomi nepritapusiais prie vokiškos kultūros.
Šios radikalios idėjos terminija yra plati ir labai neapibrėžta, todėl kiekvienas procesą gali įsivaizduoti taip, kaip jam priimtina. Vis dėlto didžiausia problema yra ta, kad remigracija, kaip ją įsivaizduoja AfD, būtų ne tik praktiškai neįgyvendinama, bet ir neteisėta. Nepaisant to, AfD ją plačiai reklamuoja. Pavyzdžiui, partijos lyderis Saksonijoje-Anhalte neseniai pažadėjo pergalės atveju deportacijas iš šios žemės pradėti nuo pirmos dienos, nepaisant to, kad žemės vyriausybė neturi tokių teisių ir įrankių deportuoti asmenis iš šalies.
Ko laukti Saksonijoje-Anhalte?
Kaip jau minėta, AfD pirmauja Saksonijoje-Anhalte su 43 proc. palaikymu. Toliau rikiuojasi CDU – 23 proc., „Die Linke“ – 13 proc., SPD – 7 proc., „Die Grünen“ – 5 proc., BSW – 4 proc., FDP – 2 proc. Jeigu galutinė rikiuotė susidėliotų būtent taip, AfD būtų arti vienpartinės daugumos. Jeigu nepatektų „Die Grünen“ ir BSW, tai būtų garantuota. Jeigu šios abi partijos peršoktų 5 proc. kartelę, reikėtų koalicijos partnerių arba tektų dirbti sunkiomis mažumos sąlygomis.
Realiausia partnerė, galinti leisti AfD formuoti vyriausybę, yra BSW – maža ekonomiškai kairioji, bet socialiai konservatyvi partija, prieš kelerius metus atskilusi nuo „Die Linke“. BSW pamažu flirtuoja su AfD. Nors kol kas nežada koalicijos, ji žada susilaikyti trečiajame žemės ministro prezidento rinkimų rate, kai AfD pakaktų paprastos daugumos.
Visgi AfD į ateitį žvelgia dar drąsiau. Neseniai šios partijos lyderis gretimoje Tiuringijos žemėje pasiūlė BSW lyderei Sahrai Wagenknecht tapti šios žemės ministre prezidente su AfD parama, jeigu jos partija rems AfD Saksonijoje-Anhalte. Toks susitarimas yra labai realus, žinant abiejų partijų priešiškumą pagrindinėms didžiosioms partijoms.
AfD Saksonijos-Anhalto rinkėjams žada labai daug. Partija ketina pradėti remigracijos kampaniją, mažinti visuomeninio transliuotojo finansavimą, stabdyti naujų vėjo ir saulės elektrinių statybą, atnaujinti dujų importą iš Rusijos ir nutraukti paramą Ukrainai. Vokiečių šeimoms žadamos dosnesnės išmokos, nemokami darželiai ir vaikų maitinimas mokyklose. Tačiau svarbu pabrėžti, kad dalis šių pažadų nepriklauso žemės vyriausybės kompetencijai, todėl partija jų įgyvendinti negalės.
Kaip į tai reaguoja kitos partijos?
Iki šiol Vokietijos politinė sistema laikėsi vadinamojo „Brandmauer“ (liet. ugniasienės) principo, Lietuvoje geriau žinomo sanitarinio kordono pavadinimu, ir atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su AfD.
Vis dėlto sutariama, kad šią principinę poziciją bus sunku išlaikyti, jeigu AfD pasieks vienpartinę pergalę. Pasigirsta nemažai balsų, ypač valdančiojoje CDU, kvestionuojančių ugniasienės efektyvumą. Jų argumentas – ugniasienė veikia, bet AfD toliau kyla. Tačiau kritikai jiems primena, kad bendradarbiavimas su radikalios dešinės partijomis, jų įtraukimas į koalicijas kitose šalyse irgi nepasiteisino. Pavyzdžiui, Austrijoje dalyvavimas koalicijose nesumažino Austrijos laisvės partijos (FPÖ) populiarumo.
Visgi didžiausia problema yra ta, kad net dėl pačios ugniasienės taikymo daug diskutuojama, tačiau realių veiksmų nesiimama. Pavyzdžiui, net trečdalis AfD padalinių federalinėse žemėse (5 iš 16) Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnybos (BfV) yra paskelbti ekstremistiniais, tačiau iki šiol dėl to nebuvo imtasi jokių sprendimų, nes bijoma, kad AfD padalinių eliminavimas iš rinkimų sukeltų dar didesnį visuomenės pyktį.
Gausu ir atvejų, kai išaiškėjo informacija apie AfD politikų ar jų aplinkos asmenų šnipinėjimą Rusijos ar Kinijos naudai. Vėlgi, nors tiems asmenims pareikšti įtarimai ir vyksta bylos, papildomo politinio spaudimo ar įstatymų lygmens pokyčių nesiimama.
Apskritai vyksta plati diskusija ir apie galimą AfD uždraudimą. Tam yra teisinis pagrindas dėl dalies partijos nuostatų prieštaravimo konstitucijai, tačiau šiuo metu pasiektas toks lygmuo, kai partija jau per daug stipri ir įsišaknijusi politinėje sistemoje, kad tokie veiksmai būtų įmanomi.
Ko baiminasi Vokietijos saugumo tarnybos?
Didžiausią problemą dėl AfD iškilimo jaučia Vokietijos saugumo tarnybos. Natūralu, kad AfD dabartinėms saugumo institucijoms jaučia didelį priešiškumą, todėl atėjusi į valdžią žada jas reformuoti iš pagrindų. Jeigu laimės Saksonijos-Anhalto rinkimus, partija planuoja pertvarkyti savo žemės Konstitucijos apsaugos tarnybą (LfV). Tokią teisę ji turės.
Kaip praneša Vokietijos žiniasklaida, Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV), pagrindinė šalies kontržvalgybos institucija, abejoja, ar galės dalintis informacija su AfD valdoma Saksonijos-Anhalto vidaus reikalų ministerija. Atitinkamai, jeigu būtų pertvarkyta žemės Konstitucijos apsaugos tarnyba, BfV gali nebesidalinti informacija ir su ja, baimindamasi informacijos patekimo Rusijai, Kinijai ir kitoms trečiosioms šalims. Tai gerokai apsunkintų terorizmo ir šnipinėjimo prevenciją šioje žemėje bei sukurtų platesnę saugumo krizę.
Kaip sakė garsus vokiečių teisininkas ir politologas Karlas Loewensteinas, norint apsaugoti demokratiją, į ugnį reikia atsakyti ugnimi. Galima tik kelti klausimą, ar ugnies įžiebimas prieš AfD, jau griūnant ugniasienei, bus efektyvus, ar jis nėra pavėluotas.
Nors visos išvardytos priemonės yra diskutuojamos, jų įgyvendinimas sudėtingas ir dažnai laviruoja ant teisėtumo ribos. Todėl sunku įsivaizduoti, kad būtų priimti kokie nors griežtesni sprendimai AfD atžvilgiu tada, kai ji jau yra pasiekusi platų palaikymą, nors sprendimai nebuvo priimami tada, kai partija dar buvo silpna.
Vokietijos politinis laukas laukia žemės drebėjimo, kurio stiprumą ir padarinius numatyti labai sunku. Dažniausiai žemės drebėjimai atneša daug žalos, tačiau iš jų galima pasimokyti ir padaryti viską, kad sustiprintume savo namo pamatus taip, jog jokie ateities supurtymai neturėtų didesnės įtakos. Tikėkimės, kad vokiečiams, nors ir pavėluotai, bet šį kartą tai pavyks.
