Pranešimas, skaitytas 2026 m. rugsėjo 3 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje ,,Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį. Šiluvos deklaraciją apmąstant“
Kažkaip sutapo, kad šių metų liepos 7 d. pristatydamas naujosios vyriausybės programą premjeras paminėjo dvi svarbiausias problemas Lietuvai: susiskaldymą ir demografiją. Vienas iš įspūdingiausių susiskaldymo „ekspertų“ buvo anglų ir amerikiečių antropologas Gregoris Batesonas. Praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje jis vykdė antropologinius tyrimus Naujojoje Gvinėjoje, o vėliau – Balyje. Tuo metu sukūrė schizmogenezės teoriją. Schizmogenezė (gr. Σχίσμα – „skilimas, perskyra“, o γένεσις (génesis) – „atsiradimas, kilmė, susidarymas“. Taigi schizmogenezė, pažodžiui – „skilimo radimasis“, yra procesas, kurio metu atskiro žmogaus ar grupių sąveika palaipsniui sustiprina jų elgesio skirtumus ir mažina pusiausvyrą. Anot šios teorijos, esant tam tikroms antropologinėms sąlygomis, susipriešinimas auga ir šio proceso neįmanoma apgręžti. Šiuolaikinėje politikoje tai vadinama eskalacija arba poliarizacija. Anot Batesono, schizmogenezė gali augti ir simetriniu, ir asimetriniu keliu. Jo minimi simetrinio kelio pavyzdžiai, – gyrimosi ir varžymosi kultūra būdinga kai kurioms Naujosios Gvinėjos tautelėms, branduolinis ginklavimasis Šaltojo karo metu. Iš dabartinių pavyzdžių galime paminėti „raudonų linijų“ perženginėjimą Rusijos – Ukrainos karo eigoje. Asimetrinio kelio pavyzdžiams taip pat būdinga eskalacija, tik ji auga ne per varžytuves kaip tarp dviejų pliusų, bet per papildomumo įtampą – kaip tarp pliuso ir minuso. Šio kelio pavyzdžiai – kolonijiniai santykiai, vyrų ir moterų santykiai, priklausomybė tarp tėvų ir vaikų, valdžios ir tautos santykis. Ar tai būtų simetrinė ar asimetrinė forma, schizmogenezės pasekmė – dvinarės sistemos nestabilumas, stiprus ir sekinantis susipriešinimo augimas vedantis į susinaikinimą. Pats Batesonas antrojo pasaulinio karo metu dirbdamas JAV žvalgybai šią techniką naudojo prieš Japoniją, rengdamas propagandinius “japoniško” radijo pranešimus, kuriuose perdedant tam tikrų nuostatų išraišką buvo auginamas priešiškumas. Po karo dėl tokios savo „taikomosios antropologijos“ Batesonas gailėjosi ir stengėsi tyrinėti schizmogenezės suvaldymo, antropologinės pusiausvyros sąlygas. Būtent pusiausvyros siekiančią kultūrą jis rado Balyje. Batesonas yra nufilmavęs kaip Balyje jaunos mamos, siekdamos atjunkyti savo vaikus ir sušvelninti motinos-vaiko santykio įtampą, imdavo žindyti svetimą vaiką. Vėliau Batesoną sudomino kovos su alkoholizmu problema ir anoniminių alkoholikų judėjimas. Savo pavadinime kaip tik tai ir turėjau omenyje: šaltkrėtis yra ta būsena, į kurią žmogus patenka nebegalėdamas suvaldyti savo priklausomybės. Vakarų kalbose naudojamas lotyniškas šios būsenos apibrėžimas – delirium tremens. O mūsuose tai žinoma kaip baltoji karštinė, baltoji dėl to, kad drebulys yra, o karščiavimo nėra. Kaip tik šią būseną – delirium tremens – ketinau susieti su mūsų demografijos problema.
Pradėkime nuo susiskaldymo ir susipriešinimo. Grįžęs iš Šveicarijos, ir kelis dešimtmečius stebėdamas Lietuvos politinį lauką, kunigas Jonas Jūraitis ne kartą pabrėžė, kad Lietuvoje trūksta pokalbio kultūros. Mes, lietuviai, vis neišmokstame atskirti priešų nuo priešininkų. Mus tebelaiko apėmęs ir simetrinis (ypač vidaus politikoje), ir asimetrinis (ypač išorės politikoje) priešobaimingumas. Cituoju kunigo Jūraičio paaiškinimą, kurį jis pateikia 1981 metų pamoksle „Susitikimo vieta priešininkams, bet ne priešams“:
„Kryptingai siekti priešiškumo yra šėtono darbas. Už tai būtina atgailauti. Tačiau padori, gerai pagrįsta, dvasinė konkurencija turėtų džiuginti. Tai sveika sielai. Tiesa, kunigams, mokytojams, gydytojams, teisininkams ir politikams dar derėtų gerai pasimokyti, kad galėtų krikščioniškai teisingai ir psichiškai sveikai ginčytis. Tačiau danguje net aršiausi priešininkai, visi tie geltonieji, juodieji, raudonieji, rausvieji, taip pat kylantys liberalai, nuoširdžiai juokaudami galės ištiesti vieni kitiems rankas ir traukti į dangiškąją „medžioklę“. O priešams, skleidžiantiems neapykantą ir šmeižikams veikiausiai teks ilgai atgailauti, kol iš priešų virs priešininkais. Jei apskritai… Neduok Dieve!“
Ką daryti? Batesonas čia galėtų duoti keltą patarimų. Pirma, jo komunikacijos teorijoje siuntinio pakuotė ir turinys neturi prieštarauti. „Klysk neabejodamas“, sakė Liuteris. Daug blogiau yra dviguba, arba prieštaringa informacija. Dirbdamas su šizofrenija sergančiais ligoniais, Batesonas pastebėjo, kaip jaunuolis ligoninėje sulaukia motinos vizito. Jis apsidžiaugia ir spontaniškai apkabina motiną. Motina į apkabinimą sureaguoja įsitempdama ir atsitraukdama. Sūnus tai pajunta ir pats atsitraukia. Tada motina klausia: „Tu manęs nebemyli?“ Batesonui svarbus prieštaravimas tarp dviejų komunikacijos lygmenų: motinos žodžiai sako „rodyk man meilę“, o jos kūnas – „nesiartink“. Dar svarbiau, kad sūnus negali saugiai įvardyti šio prieštaravimo ir negali iš situacijos pasitraukti, nes santykis su motina jam gyvybiškai svarbus. Akivaizdi šizogenetinė situacija.
Tai nereiškia, kad komunikacija turi būti uždaryta vienprasmybės plokštumoje. Priešingai, vaikystėje užtikrinus saugios komunikacijos erdvę, subrendus prieštaravimus galima spręsti per ritualus ir humorą. Vienas iš mano doktorantų parašė disertaciją apie La-moko-wang susitaikymo ritualą Šiaurės Ugandoje. Šį ritualą iki žudynių susipriešinusių kaimų vyresnieji reikalavo atlikti pasibaigus pilietiniam karui. Vakarų organizacijos siūlė psichologinę pagalbą, o vietiniai turėjo savo būdus, ko gero efektyvesnius ir pažangesnius. Ar mūsų priešiškumas nebūtų mažesnis, jeigu būtume deramai atlikę savo susitaikymo ritualą? Pats Batesonas savo pirmąją knygą parašė apie Naujosios Gvinėjos ritualą, kuriame švenčiant kokį nors pasiekimą, pvz. sumedžiojus pirmąjį žvėrį arba aukščiausiu pažymiu išlaikius egzaminą, iš jaunuolio ar jaunuolės „žygdarbio“ viešai šaiposi dėdės ir tetos. Tą dieną herojui nebūna gera, bet kitą dieną jis iš dėdės gauna dovanų kaip kompensaciją. Tokiu būdu, pastebi antropologas, ritualas apverčia tautos gyrimosi kultūrą aukštyn kojom ir dviem judesiais atstato pusiausvyrą. Tenka konstatuoti, kad Lietuvoje tradicijų lygis nusirito žemiau Naujosios Gvinėjos. „Neapykantos kalbos“ sargai ir savi-cenzūra nebeleidžia juokauti. O juk humoras sumažina įtampą ir išmoko komunikuoti ne vienu lygiu. Neseniai dr. Giedrė Šmitienė kartu su kolegomis iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pastebėjo, kad mūsų kalba plokštėja, praranda kalbos figūrų ir žanrų įvairovę. Žmonės net nebesupranta humoro.
Šia proga norėčiau priminti vieną sovietinių laikų pasakojimą apie dviejų draugų varžytuves – tai dar viena puiki eskalacijos iliustracija.
„Manęs dažnai klausia: „Gogi, Gogi, Gogi. Tu toks tvirtas. Tikriausiai sportuoji?“ „Taip, taip, taip“, – atsakau: „Taip! Sportavau. Mes su savo draugu ir varžovu Vachtangu sportavome.“ „Ką darėte? Kas aukščiau iššoks? Kas toliau numes?“ „Ne“, – atsakau: „Mes varžėmės, kas daugiau nupirks.“ Tai buvo seniai. Kartą pakviečiau Vachtangą į svečius. Vos tik jis atėjo jo nuotaika iš karto sugedo. Pamatė, kad aš nusipirkau spalvotą televizorių. Atsistoja ir sako: „Rytoj ateik pas mus į svečius, kviečiu.“ Atvykome. Priešais jį – spalvotas televizorius, priešais žmoną – spalvotas televizorius, priešais močiutę – spalvotas televizorius, ir dar toks mažas, žinote, „Šilelis“ priešais katę stovi. Mes atsistojome ir sakome: „Rytoj ateikite pas mus.“ Jie atvyksta pas mus. Pas mus – itališki patiekalai – spagečiai. Na, žinote, tie ploni, smulkūs makaronai. Vachtango žmona sako: „Oi, tie spagečiai. Aš kramtau, kramtau, o jie vis tiek skoniu primena gumą.“ Mano žmona atsako: „Brangioji, tu iš godumo telefono laidą ant kištuko sukioji.“ Jie atsistoja ir sako: „Rytoj ateikite pas mus.“ Mes einame pas juos. Koks varžymasis! Jie ruošia japonišką patiekalą. Įsivaizduok, Vachtangas su kimono, žmona su kimono, net vaiką kaip japonė ant nugaros pasikabino. O mes nepastebime, valandą nepastebim, dvi nepastebim. Vachtangas kantriai kentėjo, kentėjo, o tada sako: „Kodėl nepastebi? Argi manai, kad jai lengva ant nugaros vaiką nešioti? Jam netrukus bus 22 metai…“
Ta proga pereisiu prie demografijos. Kodėl mus ištiko šitas demografinis šaltkrėtis? Ką tik cituotas anekdotas duoda užuominą. Demografinius procesus užgesino varžytuvių kultūra. Vaikai tiesiogiai dalyvauja visuotinėse pirkimo varžybose – kaip žetonai ant ruletės stalo. Mūsų proseneliai džiaugėsi pradinės mokyklos išsilavinimu, seneliai – vidurine mokykla, tėvai – lietuviška aukštąja, o vaikams jau reikia Oksbridžo arba Harvardo. Kas toliau? Mokykla Marse ar mėnulyje? Kiek vaikų išgalėsime nusiųsti į mokyklą mėnulyje?
Esant tokioms varžyboms švietimo sistemoje bendra padėtis panašėja į žmogaus su priklausomybėmis gyvenimą. Toks gyvenimas darosi vis nykesnis ir vienišesnis. Jame vis mažiau laisvės, gelmės ir įvairovės, nors iš išorės atrodo, kad reginys seka reginį, pirkinys seka pirkinį, kelionė seka kelionę, ir taip toliau. Kai nebegauname „naujos dozės“ apima delirium tremens. Keista, kad mūsų mokyklose vis dar tikimasi suvaldyti priklausomybę nuo išmaniųjų telefonų, nors vis daugiau šalių eina paprasčiausio draudimo keliu. Tyrimai rodo, kad gimstamumas pirmiausiai sumažėjo tuose JAV regionuose, kur atsirado pirmieji išmanieji IPhone telefonai.
Esu giliai įsitikinęs, kad demografinių problemų demografai išspręsti nepadės. Jie padeda tik detaliau aprašyti ir patikslinti, kas vyksta. Norint visa tai matyti plačiau, reikia žvelgti iš giliausių priežasčių ir pasekmių. Tai ir būtų „mokslu“, t. y. filosofija, pagrįsta demografijos politika. Kažkas negerai su mūsų moderniąja komunikacija ir antropologine gimimo, brandos ir mirties infrastruktūra. Atrodo, kad šitoje demografinėje situacijoje turėtume prisiminti anoniminių alkoholikų judėjimo principus, kuriuos Batesonas tyrinėjo savo teorijos šviesoje. Alkoholikas visada pralaimi, manydamas, kad gali įveikti savo ligą, gali kontroliuoti savo priklausomybę. Taip jis įsivelia į varžytuves su pagunda, o pabaigoje praranda ir save patį. Todėl pats pirmasis Anoniminių Alkoholikų principas: pripažinti savo bejėgiškumą. Antrasis – atsiduoti Aukščiausiai Galiai, Dievui. Kitaip sakant, reikia ne dar šiek tiek paspausti, o atleisti ir prašyti atleidimo. Šiame kontekste visai nekvailai skamba knygoje apie vienišumą Japonijoje pateikta vieno atsitiktinai kalbinto japono mintis: gal mes per ilgai mokomės mokykloje, per ilgai „lipame karjeros laiptais“, per ilgai „ruošiamės gyvenimui“? Galiausiai, žmonės neberanda vienas kitam laiko, neberanda laiko meilei, santuokai ir šeimai.
Iš tiesų, manau, kad geriausią atsakymą į demografinę problemą duoda ne pinigų, o laiko filosofija. Aš pats ne taip seniai siūliau susieti pinigus su gimdymo laiku: jauniems gimdantiems žmonėms juk reikia daugiau pagalbos. Kai kam nepatiko. Bet svarbiausia šiame argumente yra laikas, o ne pinigai. Pagal dabartinį scenarijų, visi supranta, kad ateityje su demografija bus tik blogiau, todėl pasąmonėje visi laikui bėgant tikisi vis didesnės finansinės ir kitokios pagalbos iš valstybės. Tai žaidimas su vis didesniais statymais ir augančiu delirium tremens laipsniu. Lūkestis apsiverstų aukštyn kojom tik tada kai būtų „apverstas“ laikas. Juk jeigu pasakytume žmonėms, kad kitais metais valstybės pagalba gimdantiems bus 100% arba didžiausia įmanoma, o toliau kasmet mažės dešimčia procentų, žmonių lūkestis būtų visiškai kitoks.
Ir pabaigai apie tai, kas svarbiausia ir kas jungia priešobaimingumą su demografiniu šaltkrėčiu. Vieno dalyko savo demografinėse diskusijose mes turime vengti kaip velnias kryžiaus: supriešinti vyrus ir moteris, įsibaiminti kitos lyties atžvilgiu. Todėl kviečiu labai atidžiai įsiklausyti į šį kunigo Jono Jūraičio 1972-ųjų metų kalėdinį pamokslą pavadintą „Ir vyrai gali gimdyti“:
Jei mes, vyrai, pasidarome pernelyg įžulūs, moterys ramiai atsako: “Gerai, jei jūs, vyrai, gimdysite vaikus, mes, moterys, eisime į karo akademiją!“ Tada mes, vyrai, nurimstame. Vienas vyras gali suteikti gyvybės sėklos visai tautai. Bet juk motinos nepakeis joks inkubatorius.
Tačiau krikščionybėje gimdyti gali ne tik moterys, bet ir vyrai. Šią tiesą išreiškia sakinys: “Ir Žodis tapo kūnu“. Praėjo milijonai metų, kol žmogus iš mitų, tradicijų, meno, filosofijų ir religijų sugebėjo išgirsti grynąjį Dievo žodį. Tada Dievo žodis įsikūnijo Jėzuje, Marijos Sūnuje. Po šio Dievo veiksmo kiekvienas vyras ir kiekviena moteris gali pastoti ir duoti kūną mums ištartam Dievo Žodžiui.
