„Judėjimas yra privilegija, kurios galbūt nesusimąstome tol, kol galime judėti laisvai“, – sako viena „Frame Running LT“ komandos narių. Sportas leidžia jaustis visaverčiu visuomenės nariu, o pasirinkus tinkamą šaką, galima ne tik gerinti savijautą, bet ir siekti aukštesnių tikslų.
Daugiau nei judumo priemonė
Europos Sąjungoje triratis pripažįstamas kaip techninės pagalbos priemonė, padedanti judėjimo funkcijų sutrikimų turintiems asmenims savarankiškai judėti įvairiose aplinkose – patalpose, lauke, dviračių takuose ar parkuose.
Triračius dažniausiai renkasi asmenys, sergantys cerebriniu paralyžiumi, turintys neurologinių, eisenos ir pusiausvyros sutrikimų, taip pat patyrę galvos ar stuburo insultus, amputantai. Lietuvos triračių sporto asociacijos (LTSA) prezidentė Aušra Kriškoviecienė pastebi, kad triračiais naudojasi ir daugiau negalių turintys žmonės, pavyzdžiui, turintys regos sutrikimų, su asistento pagalba. Nuo kitų metų siūloma triratį įtraukti į kompensuojamųjų priemonių sąrašą.
Pasak A. Kriškoviecienės, bėgimas su triračiu (angl. Frame Running) yra fizinio aktyvumo forma, suteikianti negalią turintiems žmonėms galimybę aktyviai judėti, lavinti fizines funkcijas, stiprinti emocinę sveikatą, bendruomeniškumą ir savarankiškumą, skatinanti įtrauktį į socialines veiklas ir sveikesnę gyvenseną.
„Triračių sportas motyvuoja kryptingai siekti tikslo ir leidžia patirti sportinio rezultato džiaugsmą. Jo nauda neapsiriboja vien sportine puse – bėgimas su triračiu reikšmingai prisideda prie fizinės, psichologinės ir socialinės žmonių su negalia gerovės“, – teigia ji.
Ką rodo moksliniai tyrimai?
„Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad reguliarus bėgimo triračių naudojimas fiziniam aktyvumui jau po 8-12 savaičių pagerina funkcinius sveikatos rodiklius ir daro teigiamą tęstinį poveikį fizinei bei psichologinei būsenai“, – sako A. Kriškoviecienė.
Ankstyvas ir nuoseklus triračio naudojimas gali lemti ilgalaikes teigiamas pasekmes: didinti ir palaikyti judrumą, stiprinti savarankiškumą bei įgalinti aktyvesnį dalyvavimą socialiniame ir kasdieniame gyvenime. Žmogui, turinčiam sunkią judėjimo negalią, svarbi ne tik galimybė savarankiškai judėti namuose, bet ir aktyviai dalyvauti gamtoje, bendrauti su kitais, būti pastebėtu visuomenėje.
„Triračiu judantys žmonės aktyviai dalyvauja Lietuvos miestuose vykstančiuose bėgimuose ir kituose renginiuose, džiaugiasi judėjimo laisve bėgdami kartu su kitais. Vaikai su triračiu bėga 200 metrų, suaugusieji – 1, 3 ar 5 kilometrus. Tai ir yra tikroji įtrauktis į bendrystę ir visuomenės gyvenimą“, – pasakojo A. Kriškoviecienė.
LTSA prezidentė pabrėžia, kad triračių sportas mažina socialinę atskirtį, nes asmenys su negalia sportuoja ir varžosi kartu su kitais atletais, keliauja, bendrauja. „Tai suteikia galimybę žmogui būti ne „žmogumi su negalia“, bet sportininku, turinčiu tikslus, rezultatus, komandą ir varžovus“, – pastebi ji.
Šia sporto šaka užsiimantys atletai jau yra iškovoję sidabro ir bronzos medalių Pasaulio čempionatuose Paryžiuje ir Japonijoje. Šiemet sportininkai dalyvavo tarptautinėse varžybose Šveicarijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Druskininkuose vyko tarptautinė triračių sporto stovykla ir varžybos. „2027 m. laukia Pasaulio paračempionatas Uzbekistane, o svarbiausias startas bus 2028 metų Los Andželo paralimpinėse žaidynėse, kuriose ši sporto rungtis startuos pirmą kartą“, – vardijo A. Kriškoviecienė.
Komentarai
„Frame Running LT“ komandos narė Justina Germanavičiūtė iš Kauno:
„Bėgimas su triračiu yra galimybė jaustis laisviau savo kūne. Tai teisė būti tarp visų judančių ir būdas neatsilikti nuo tų, su kuriais norisi judėti drauge. Tai – dar viena spalva gyvenimo paletėje, dar vienas patyrimas, išsišakojantis į daug atskirų nuotykių. Tai netgi būdas susipažinti su iki šiol menkai pažintomis savo charakterio savybėmis ir po truputį keisti suvokimą apie save.“
„Frame Running LT“ komandos narė Ingrida Grišiūtė iš Mažeikių:
„Su triračiu sportuoju 10 metų. Man patinka, kad bėgimas gerina sveikatą, padeda raumenims stiprėti. Patinka sportuoti, nes galiu keliauti ir susipažinti su kitų šalių sportininkais, gerėja mano sveikata. Dukrytė mato sportuojančią mamą ir sako, kad užaugusi bus tokia pati kaip aš. Esu pavyzdys jai. Palinkėčiau kiekvienam abejojančiam nebijoti ir išbandyti bėgimą su triračiu.“
„Frame Running LT“ komandos narys Matas Butkus iš Klaipėdos:
„Aš bėgioju su triračiu, nes noriu siekti rezultato, dalyvauti varžybose, stovyklose. Turiu puikią trenerę, kuri visada mane palaiko, man net nekyla klausimų ir abejonių, kodėl sportuoju. Mano manymu, kiekvienas sportininkas, atsižvelgdamas į realias galimybes, turi siekti aukščiausių tikslų. Vienų sportininkų galimybės yra mažesnės, kitų didesnės, tačiau svarbiausias momentas yra begalinis atsidavimas ir kryptingas darbas tikslo link. Man yra labai svarbu viską daryti maksimaliai, kiek galiu, kad vėliau netektų gailėtis, jog ko nors nepadariau iki galo ir neišnaudojau visų galimybių. Taip pat labai svarbu ir bendruomenė. Man yra smagu jaustis jos dalimi.“
Patirtis
Bėgimas – viso gyvenimo palydovas
Nuo vaikystės regos negalią turinti maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė sako, kad sportuoti pradėjo dar būdama pradinukė, paskatinta kūno kultūros mokytojų. Rimčiau sportuoti ir dalyvauti varžybose pradėjo paauglystėje, o nuo 2017 metų bėga maratonus.
Su gidu Linu Mikalainiu maratonus bėganti paralimpietė teigia, kad bėgimas yra gana gerai pritaikyta sporto šaka akliesiems ir silpnaregiams.
„Bėgu dažniausiai visur, kur yra lygi danga, asfaltas arba stadionas. Viena niekada nebėgu miško takeliais. Man svarbiausia, kad būtų lygi danga, nebūtų jokių duobių ir panašių staigmenų“, – pasakojo sportininkė, paralimpinėse žaidynėse užėmusi 6-ąją vietą.
A. Garunkštytė sako, jog trenerių, kineziterapeutų, kurie dirbtų su žmonėmis, turinčiais įvairių negalių, Lietuvoje trūksta. Tačiau jai dėl to problemų nekyla. „Esu iš tų sportininkų, prie kurių lengva prisitaikyti, kadangi turiu tik regos sutrikimą. Gal tik kai kuriems treneriams būna sunkiau suprasti, kad aš prasčiau matau“, – sako Aušra.
Žmogui, kuris nori pradėti treniruotis, sportininkė pirmiausia patartų susirasti trenerį ir nebūti savamoksliu, nes tuomet dažniausiai neišvengiama skaudžių klaidų. „Svarbiausia rasti trenerį arba sportininką, kuris įkvepia ir nebijoti parašyti jam, kad nori pradėti judėti, gal išsikelti tikslą ir kartu jo siekti“, – patarė paralimpietė, šiuo metu besiruošianti spalio 25 dieną vyksiančiam Frankfurto maratonui.
Atletė įsitikinusi, kad išlikti aktyviam, nepaisant negalios, yra svarbu – visų pirma dėl sveikatos. „Jeigu nejudėsime, būsime pasyvūs, sveikata nuo to tikrai netaps geresnė, – sako ji. – Manau, kad sportas ne tik padeda gerinti sveikatą, bet ir duoda naujų patirčių bei pažinčių.“
