Konferencijoje „Pagarba mokytojui – pasitikėjimas mokykla“ lyderystės ir organizacinės elgsenos ekspertė dr. Alisa Miniotaitė akcentavo, kad mokytojo savijauta neatsiejama nuo mokyklos organizacinės kultūros. Pasak jos, žmonės siekia dirbti ten, kur yra sveika aplinka, prasmingas darbas ir galimybės tobulėti.
Sveika organizacija – rezultatų pagrindas
Dr. A. Miniotaitė pažymėjo, kad sukurti malonią darbo aplinką nėra sudėtinga, tačiau didesnis iššūkis vadovams yra suburti organizaciją, kurioje profesionalai ne tik norėtų būti, bet ir produktyviai dirbtų bei siektų aukštų rezultatų. „Lyderystėje yra tik vienas kriterijus – pasiektas rezultatas. Net jeigu vadovas yra mylimas, bet rezultatų nėra, jis nebus laikomas efektyviu lyderiu. Tačiau pasiekti rezultatų su nepatenkinta, nemotyvuota, perdegusia komanda neįmanoma – ilgainiui žmonės tiesiog palieka organizaciją. Apklausos patvirtina, kad šiandien nei vyresnioji, nei jaunoji Z karta nebenori dirbti nemalonioje atmosferoje“, – teigė ekspertė.
Švietimo sektoriuje, kur jaučiamas pedagogų trūkumas ir daugelis jų dirba keliose darbovietėse, konkurencinėje kovoje dėl specialistų laimi tos mokyklos, kurios užtikrina geresnį mikroklimatą, vertina mokytojus, suteikia palaikančią profesionalų bendruomenę ir galimybes augti.
Bendras tikslas ir nuolatinė atskaitomybė
Nors švietimo sritis kartais apibūdinama kaip fragmentuota, kur kiekvienas mokytojas dirba savarankiškai, bendras organizacijos tikslas gali profesionalus suvienyti. „Organizacija yra priemonė tikslui pasiekti. Jeigu tikslą galėtų pasiekti vienas vadovas, kam jam tie darbuotojai? Taigi vadovo tikslas – suvienyti žmones, nukreipti jų energiją viena kryptimi. Tyrimai rodo, kad apie savo tikslus žmonės pamiršta per tris mėnesius. Todėl vadovo darbotvarkėje pokalbiai apie tikslą, uždavinius ir bendrą progresą privalo tapti rutina“, – aiškino dr. A. Miniotaitė.
Emocinis įsipareigojimas – svarbiausia organizacijos vertybė
Ekspertė pabrėžė vadovo ir darbuotojo santykio svarbą, kur kokybiniai rodikliai yra pagarba, pasitikėjimas bei įsipareigojimas. „Tęstinis įsipareigojimas, kai mokytojas lieka darbe tik todėl, kad jam neapsimoka išeiti, organizacijai nekuria jokios vertės. Tikra vertė atsiranda tada, kai turime emocinį darbuotojo įsipareigojimą – norą būti dalimi organizacijos, tapatinimąsi su organizacija“, – kalbėjo ji. Kadangi didelėse gimnazijose direktorius negali užmegzti artimo ryšio su kiekvienu darbuotoju, svarbu įgalinti žemesnės grandies vadovus ir grupių lyderius, kad darbuotojai reikiamą paramą rastų savo aplinkoje.
Vidinė motyvacija ir darbo prasmė
Kalbant apie darbuotojų skatinimą, dr. Miniotaitė priminė, kad finansinis motyvavimas nėra vienintelis svarbus veiksnys. Mokyklos, kurios koncentruojasi tik į išorinius rodiklius ar lėšų pritraukimą, pastebi mokytojų įsitraukimo mažėjimą. Pasak jos, vidinę motyvaciją stiprina keturi elementai: autonomija, derinanti ją su bendrais organizacijos tikslais; kompetencijos jausmas, didinantis darbuotojo saviveiksmingumą; profesinė bendrystė, skatinanti tobulėti; ir darbo prasmė.
„Mokytojo darbas iš prigimties yra vienas prasmingiausių, nes mokytojas kasdien mato jo poveikį žmogui ir visuomenei. Apmaudu, kai organizacijos šią prasmę užgožia vien biurokratiniais ar finansiniais rūpesčiais. Geroje organizacijoje žmonės auga, o vadovas nebijo būti kultūringai nepatogus – jis kuria gerus santykius, bet aiškiai ir šiltai parodo, ką dar galima pagerinti“, – apibendrino dr. A. Miniotaitė.
