Vilniaus universiteto (VU) ir Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai, pasitelkę ilgalaikius palydovinius duomenis, palygino Kuršių nerijos Lietuvoje ir Kinburno pusiasalio Ukrainoje gaisravietes, siekdami suprasti, kaip atsigauna smėlingos pajūrio ekosistemos po didelių gaisrų. Tyrimas, paskelbtas mokslo žurnale „IEEE Journal of Selected Topics in Applied Earth Observations and Remote Sensing“, atskleidė ryškius šių teritorijų atsikūrimo skirtumus.
Smiltynėje po 1995 m. gaisro augalijos produktyvumas per maždaug 20–25 metus ne tik atsikūrė, bet ir viršijo prieš gaisrą buvusį lygį. Tuo metu Kinburno pusiasalyje augalijos atsikūrimas liko nebaigtas net praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po 2001 m. gaisro.
„Gaisro paveiktos ekosistemos būklės negalima vertinti vien pagal tai, ar teritorijoje vėl atsirado augalija. Palydoviniai rodikliai leidžia nustatyti, ar atkuriama ankstesnė produktyvi miško ekosistema, ar ją pakeičia retesnės ir mažiau produktyvios augalų bendrijos“, – sako tyrimo bendraautoris, VU Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Kartografijos ir geoinformatikos katedros docentas dr. Linas Bevainis.
Tyrimas parodė, kad ekosistemos atsikūrimas priklauso ne vien nuo po gaisro praėjusio laiko. Didelę reikšmę turi klimato sąlygos, drėgmės kiekis, pakartotiniai trikdžiai ir žmogaus vykdomos atkūrimo priemonės. Drėgnesnėje Kuršių nerijoje, kur po gaisrų buvo vykdomas miško atkūrimas, procesas vyko greičiau ir sėkmingiau. Sausesniame Kinburno pusiasalyje jį ribojo mažesnis kritulių kiekis, pakartotiniai gaisrai ir menkesnės natūralios regeneracijos galimybės.
„Po gaisro sužaliavusi teritorija dar nebūtinai reiškia visiškai atsikūrusią ekosistemą. Tik ilgalaikiai stebėjimai leidžia įvertinti, ar ji iš tiesų grįžta į ankstesnę būklę, ar pereina į kitą, mažiau produktyvią būseną“, – pabrėžia doc. dr. L. Bevainis.
Tyrimui pasitelktos ilgametės „Landsat“ ir naujesnės „Sentinel-2“ palydovinių vaizdų laiko sekos bei keli augalijos būklę apibūdinantys rodikliai. Toks duomenų derinimas leido mokslininkams vertinti ne tik augalijos atsikūrimo mastą, bet ir jo stabilumą bei ilgalaikę kryptį. Kelių skirtingų rodiklių naudojimas ypač svarbus tiriant smėlingas teritorijas, nes atviras dirvožemis ir smėlis gali iškreipti pavienių augalijos rodiklių reikšmes.
Vienas ryškiausių tyrimo metu nustatytų pokyčių užfiksuotas Kinburno pusiasalyje: 2022–2024 m. po ankstesnio santykinio stabilizavimosi augalijos būklė ėmė blogėti. Šis laikotarpis sutampa su intensyvia karo veikla regione, teritorijos naudojimo pokyčiais, pasikartojančiais gaisrais ir nutrūkusia įprasta aplinkos priežiūra. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien palydovinių duomenų nepakanka tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp karo ir ekosistemos būklės blogėjimo įrodyti.
„Moksliškai tiksliau teigti, kad nustatytas pablogėjimas laiko ir erdvės požiūriu sutampa su karo metu išaugusiu antropogeniniu poveikiu. Norint tiksliai atskirti karo, gaisrų, sausros ir kitų veiksnių įtaką, reikėtų papildomų didesnės erdvinės skiriamosios gebos duomenų, informacijos apie konkrečius trikdžius ir lauko tyrimų, kai juos atlikti bus saugu“, – aiškina doc. dr. L. Bevainis.
Tyrime pritaikyta metodika gali būti naudojama ir kitų gaisrų paveiktų teritorijų ilgalaikei stebėsenai, leidžianti nustatyti gaisro paveiktą plotą, pažeidimo stiprumą, augalijos atsikūrimo greitį ir pastebėti degradaciją. Toks stebėjimo būdas ypač naudingas didelėse, sunkiai pasiekiamose arba dėl saugumo neprieinamose teritorijose, padedant nustatyti, kur reikalingas aktyvus miško atkūrimas, papildoma apsauga ar išsamesni lauko tyrimai. Analizę reguliariai kartojant taip pat galima vertinti taikomų gamtosaugos priemonių veiksmingumą.
Tyrimą atliko Gamtos tyrimų centro doktorantė Yuliia Shevchuk, GTC mokslininkas dr. Oleksiy Davydov ir VU doc. dr. L. Bevainis. Pasak VU mokslininko, viena svarbiausių tyrimo krypčių buvo sujungti Kinburno pusiasalio ir Kuršių nerijos duomenis į bendrą, metodiškai palyginamą analizę, parodant, kaip VU sukaupta nuotolinių tyrimų, kartografijos ir geoinformatikos kompetencija gali būti pritaikoma sprendžiant tarptautiniu mastu aktualias aplinkos stebėsenos problemas.
