Rugsėjo 30 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete vykusi parlamentinė kontrolė dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vertinimu, paliko neatsakytą esminį klausimą: ar valstybė šiandien tikrai mato, kiek žemės galutiniame taške kontroliuoja vienas ekonominis interesas, kai žemė valdoma per kelias bendroves, akcijų paketus ar investavimo struktūras.
LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas, 2021 m. pabaigoje–2023 m. viduryje ėjęs žemės ūkio viceministro pareigas, sako iš Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pasigedęs ne pavienių sandorių patikrinimo paaiškinimo, o platesnio rizikos vertinimo.
„Jeigu įstatyme parašyta 500 hektarų, tai turi būti reali riba. Negali būti taip, kad paprastam ūkininkui ji aiški, o daugiau kapitalo ir sudėtingesnes teisines struktūras turintis subjektas gali rasti būdų jos tikslą apeiti. Posėdyje taip ir neišgirdome aiškaus atsakymo, kaip valstybė nustato galutinę kontrolę ir kiek žemės vienas ekonominis interesas valdo iš tikrųjų“, – sako P. Astrauskas.
Problema jau buvo nustatyta pačios valstybės
Dar 2025 m. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto dokumentuose, remiantis NŽT analize, nurodyta, kad iš 5 839 juridinių asmenų nustatyti 108, kurių kartu su susijusiais juridiniais asmenimis valdomas žemės plotas viršijo 500 ha. Bendras šių subjektų ir su jais susijusių juridinių asmenų valdytas plotas siekė 101 583 ha. Tame pačiame dokumente konstatuota, kad tuometinis reguliavimas sudarė galimybes per juridinius asmenis ir akcijų struktūras nepaisyti 500 ha ribos, iškreipti žemės rinką ir silpninti sąžiningą konkurenciją.
Nuo 2026 m. taisyklės sugriežtintos: tam tikrais atvejais susijusių asmenų vertinime reikšminga akcijų, teisių ar pajų riba sumažinta nuo 25 iki 5 procentų, daliai akcijų sandorių taikomi papildomi reikalavimai. LJŪJS vertinimu, tai buvo būtinas žingsnis, tačiau jis savaime neuždarė visų kelių apeiti įstatymo tikslą. Faktinė ekonominė kontrolė ne visada sutampa su tuo, kaip nuosavybė išdėliota registruose.
„Jeigu tikslas yra neleisti neribotai koncentruoti žemės, turime matyti visą įmonių grupę, galutinį naudos gavėją ir faktinę kontrolę. Kitaip galima atitikti įstatymo raidę, bet apeiti jo esmę“, – teigia P. Astrauskas.
Dideli plotai gali pakeisti kontrolę neperkant atskirų sklypų
Klausimą išryškino rugsėjį paskelbtas sandoris, pagal kurį Estijos bendrovės „Infortar“ dukterinė įmonė „Infortar Agro“ ketina įsigyti 100 proc. Lietuvos žemės ūkio grupės „Litagra“ akcijų. Oficialiai skelbiama, kad užbaigus sandorį bendras „Infortar“ grupės ūkiuose dirbamos žemės plotas Baltijos šalyse siektų apie 23 tūkst. ha. LJŪJS pabrėžia, kad pats sandoris nėra įrodymas, jog pažeidžiama 500 ha riba. Tačiau jis parodo mastą: didelius žemės plotus dirbančio verslo kontrolė gali pasikeisti per akcijų sandorį, o ne per atskirų sklypų pirkimą.
Papildomų klausimų kelia ir kolektyvinio investavimo struktūros. Investicinis fondas pagal Lietuvos teisę nėra juridinis asmuo, o jo turtą valdo valdymo įmonė. Todėl, LJŪJS nuomone, turi būti visiškai aišku, kam tokioje struktūroje priskiriama žemė, kas laikomas galutiniu kontroliuojančiu subjektu ir kaip sumuojami plotai per kelias bendroves.
Žemės koncentracija – ir konkurencijos ir paramos klausimas
Žemės koncentracija nėra vien nuosavybės tema. Didelė dalis tiesioginės žemės ūkio paramos siejama su deklaruojamu plotu, todėl didesnį plotą deklaruojantis ūkis paprastai gauna ir didesnę absoliučią plotu grindžiamos paramos sumą. Perskirstomoji parama skirta labiau paremti smulkius ir vidutinius ūkius, tačiau ji nepanaikina skirtumo konkuruojant dėl žemės: stambesni ūkiai paprastai turi daugiau kapitalo, užstato ir finansinių galimybių.
„Jaunam žmogui, kuris bando nusipirkti pirmus 20 ar 50 hektarų, starto pozicija visai kita nei tūkstančius hektarų valdančiai struktūrai. Jei apie kartų kaitą kalbame rimtai, turime kalbėti ir apie realų žemės prieinamumą“, – sako P. Astrauskas.
„Sulaukiu priekaištų, kad politikuoju, bet žemės taisyklės ir yra politinis sprendimas“
P. Astrauskas sako sulaukiantis dalies stambiųjų rinkos dalyvių kritikos, esą keldamas žemės koncentracijos klausimą jis „politikuoja“. Jo teigimu, darbas Žemės ūkio ministerijoje parodė, kad didelį kapitalą turintys subjektai turi daugiau galimybių samdyti teisininkus ir konsultantus, nuolat atstovauti savo interesams bei dalyvauti sprendimų formavimo procese. Tai savaime nėra pažeidimas, tačiau viešojoje politikoje turi būti girdimi ir mažesni, vidutiniai bei jauni ūkiai.
„Mačiau, kokią įtaką sprendimų aplinkai gali turėti gerai organizuotas ir didelį kapitalą turintis interesas. Todėl šio klausimo nenorėčiau paversti vienos partijos ar vienos žemdirbių grupės kova. Reikia skirtingų politinių jėgų sutarimo dėl paprasto principo: jeigu valstybė nustatė 500 hektarų ribą, ji turi galioti vienodai visiems“, – teigia P. Astrauskas.
Artėjant savivaldos rinkimams – platesnis klausimas apie regionų ateitį
2027 m. kovo 7 d. vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Nors 500 ha ribą nustato nacionalinis įstatymas ir jį keičia Seimas, LJŪJS teigimu, artėjantis rinkimų laikotarpis yra proga viešai aptarti, kokį žemės ūkio ir regionų modelį politinės jėgos mato po 10 ar 20 metų: ar žemės rinka išliks prieinama naujai ūkininkų kartai, ar vis didesnė jos dalis koncentruosis kelių didelių struktūrų rankose.
„Lietuvos žemė nėra tik dar vienas investicinis aktyvas. Tai ribotas šalies išteklius, regionų ekonominis pagrindas, maisto gamybos erdvė ir dalis mūsų valstybės tapatybės. Užsienio kapitalas savaime nėra problema, bet valstybė turi žinoti, kas realiai kontroliuoja didelius žemės plotus ir ar nacionalinės taisyklės visiems taikomos vienodai. Dabartiniame geopolitiniame kontekste dešimtys tūkstančių hektarų negali būti vertinami vien kaip eilinis privataus verslo aktyvas“, – sako P. Astrauskas.
Reikia ne kosmetinio pataisymo, o aiškios kontrolės sistemos
Po rugsėjo 30 d. posėdžio LJŪJS siūlo viešai įvertinti ne tik atskirų juridinių asmenų vardu registruotą žemę, bet ir susijusių įmonių grupių bei galutinių naudos gavėjų kontroliuojamus plotus. Sąjungos teigimu, valstybė turi atsakyti į tris praktinius klausimus: kiek ekonominių grupių tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės; kas tokiose struktūrose laikomas galutiniu kontroliuojančiu subjektu; ir kuri institucija turi pakankamai duomenų bei įgaliojimų užkirsti kelią ne tik formaliam įstatymo pažeidimui, bet ir jo tikslo apėjimui.
„500 hektarų riba buvo sukurta ne tam, kad ieškotume būdų ją apeiti. Jei nusprendėme riboti koncentraciją, ši riba turi veikti realybėje – kad Lietuvos regionuose po dvidešimties metų liktų vietos ne tik kelioms labai didelėms struktūroms, bet ir jaunam žmogui, šeimos ūkiui bei naujai ūkininkų kartai“, – pabrėžia LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
