Šiandien, spalio 8 d., paskelbta 2026 m. Nobelio literatūros premijos laureatė. Ja tapo kanadiečių poetė, eseistė, vertėja ir klasikinės filologijos tyrinėtoja Anne Carson. Švedijos akademija ją įvertino už drąsią ir išradingą kūrybą, kuri, žaismingai plėtodama dialogą su klasikine tradicija, sukūrė naujas šiuolaikinės literatūros formas.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto doc. Rūta Šlapkauskaitė sako, kad nors A. Carson pavardė tarp galimų Nobelio literatūros premijos laureatų minima jau daugelį metų, jos kūrybos įvertinimas aukščiausiu literatūriniu apdovanojimu yra reikšmingas ir dėl pačios poezijos vietos šiuolaikiniame pasaulyje.
Premija poetei, permąstančiai klasikinį paveldą
„Apie tai, kad Anne Carson galėtų tapti Nobelio literatūros premijos laureate, kalbama jau ne vienerius metus, jos pavardė nuolat minima tarp pretendentų. Kai apie tai kalbama daugelį metų, ilgainiui nustoji aktyviai tikėtis, kad taip iš tiesų nutiks. Kaip mokslo žmogus į literatūrines premijas žiūriu gana rezervuotai. Juk visi talentingi rašytojai premijų negaus – jų yra gerokai mažiau nei vertų įvertinimo poetų ir prozininkų“, – sako doc. R. Šlapkauskaitė.
Nobelio literatūros premija teikiama nuo 1901 m. Per šį laikotarpį ji paskirta 119 kartų, o tarp 123 laureatų – vos 19 moterų. Nors premija yra tekusi ir poetams, literatūrologė atkreipia dėmesį, kad poezijai, palyginti su kitais literatūros žanrais, ypač sunku pasiekti plačiąją skaitytojų auditoriją.
„Nobelio premija yra aukščiausias literatūrinis pripažinimas, todėl mane labai džiugina, kad šįkart jis skirtas poetei. Poezijai surasti savo skaitytoją yra ypač sunku, juolab globalioje vartotojų rinkoje. Todėl džiugu, kad atsigręžta į šiuolaikinę poetę, kuri permąsto klasikinį literatūros ir kultūros paveldą“, – teigia docentė.
Poezija, kuri kalbasi su praeitimi
Pasak doc. R. Šlapkauskaitės, A. Carson kūrybos išskirtinumas pirmiausia susijęs su jos santykiu su literatūros tradicija ir gebėjimu jungti skirtingus kultūrinius kontekstus: „Anne Carson yra ne tik poetė, bet ir vertėja, nuolat dirbanti su klasikine literatūros ir kultūros tradicija. Iš esmės visa jos poezija kalbasi su praeitimi. Kaip anglakalbė poetė, ji mezga dialogą ne tik su antikine tradicija, kurios tekstus pati verčia, bet ir su anglų literatūra. Į savo kūrybą ji įtraukia tiek grožinės literatūros, tiek literatūros kritikos kontekstus. Todėl jos poezija yra daugiasluoksnė.“
Jos teigimu, poetės išradingumas ypač atsiskleidžia gebėjimu prakalbinti skirtingų epochų tekstus ir derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus: „Man atrodo, kad nepaprastą A. Carson išradingumą liudija būtent jos santykis su praeitimi – tai, kaip ji sugeba prakalbinti ir klasikinius literatūros bei kultūros tekstus, ir XIX a. anglų literatūrą. Pavyzdžiui, 2019 m. išleistame tekste-performanse Norma Jean Baker of Troy, ji permąsto kultūrinę moters grožio vertę. Per aliuziją į Marilyn Monroe karjerą ir gyvenimą, Carson suaktualina klasikinės estetikos ir šiuolaikinio vartotojiškumo kodų dinamiką. Taip sukuriamas skirtingų kultūrinių kontekstų dialogas.“
Šis antikinio mito ir šiuolaikinės populiariosios kultūros sugretinimas atsiskleidžia 2019 m. išleistame A. Carson kūrinyje „Norma Jeane Baker of Troy“, kuriame susipina Euripido „Helenos“ ir Marilyn Monroe istorijos.
Vadina „poetų poete“
A. Carson ne tik perinterpretuoja literatūros tradiciją, bet ir eksperimentuoja su poetinėmis formomis. Vis dėlto, anot doc. R. Šlapkauskaitės, dėl intelektualinio sudėtingumo jos kūryba nėra lengvai prieinama plačiajai auditorijai.
„A. Carson nepaprastai išradingai perkuria poetines formas, tačiau dėl to jos poezija neretai tampa sunkiai suprantama paprastam skaitytojui. Kanadoje ji vadinama „poetų poete“ – jos kūrybą bene geriausiai supranta patys poetai. Tai labai eruditiška, intelektuali poezija. Būtent todėl mane kiek nustebino Nobelio komiteto sprendimas. Ne vienus metus, galbūt ypač tada, kai Nobelio literatūros premija buvo skirta Bobui Dylanui, galvodavau, ar nėra pasikeitusi komiteto vertybinė orientacija. B. Dylano poetinis žodis rezonuoja su gerokai platesne auditorija, o A. Carson nėra tokia plačiai žinoma autorė“, – sako docentė.
Greta literatūrinių eksperimentų A. Carson kūryboje svarbią vietą užima pamatinės žmogiškosios patirtys. Pasak literatūrologės, meilės, geismo, netekties, atminties ir tapatybės temos nuolat grįžta tiek jos poezijoje, tiek eseistikoje.
„Carson nuolat grįžta prie vyrų ir moterų santykių, geismo ir jo suspendavimo, grožio ir bjaurumo klausimų, šventumo ir sekuliarumo dialektikos. Viena jos poezijos knygų vadinasi „Glass, Irony and God“. Tai labai brandi poetė, todėl nenuostabu, kad savo kūryboje ji apmąsto pamatines žmogiškąsias patirtis ir vertybes“, – teigia doc. R. Šlapkauskaitė.
Nuo „Raudonos autobiografijos“ iki gyvo kultūros archyvo
Lietuvių skaitytojams pažintį su A. Carson kūryba docentė rekomenduoja pradėti nuo „Raudonos autobiografijos“ („Autobiography of Red“, 1998), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev, o 2021 m. išleido leidykla „Rara“.
„Tai poezijos kūrinys, pristatomas kaip romanas. Jis padeda atrasti kelią į kitus A. Carson tekstus, kuriuose perrašomi klasikinės literatūros siužetai, ir geriau suprasti jos plėtojamus intertekstinius dialogus. „Raudona autobiografija“ turi ir antrąją dalį, kuri į lietuvių kalbą dar neišversta. Toliau galima atsigręžti ir į klasikinius tekstus, kuriuos A. Carson pati išvertė į anglų kalbą. Įdomu stebėti, kaip ji dirba kaip vertėja ir kaip poetė, kaip šie du kūrybiniai impulsai susitinka jos poezijoje“, – pasakoja doc. R. Šlapkauskaitė.
„Raudonos autobiografijos“ tęsinys „Red Doc>“ pasirodė 2013 m. Tarp pačiai literatūrologei didžiausią įspūdį palikusių kūrinių – poezijos knyga „Glass, Irony and God“ (1995) ir „Decreation“ (2005), kurioje jungiama poezija, eseistika ir trumpoji proza.
„A. Carson yra parašiusi labai daug, ir kiekvienas jos tekstas savaip įdomus. Jos kritinė įžvalga, mano manymu, yra nepralenkiama. Ji pasižymi nepaprastai aštriu protu ir sąmoju, geba kalbėti šaltai, bet labai taikliai, ironiškai“, – sako docentė.
Doc. R. Šlapkauskaitė tikisi, kad Nobelio premija paskatins ne tik didesnį skaitytojų susidomėjimą, bet ir mokslinius A. Carson kūrybos tyrimus: „Vienas mano bakalauro studijų studentų jau yra rašęs baigiamąjį darbą apie A. Carson poeziją. Viliuosi, kad tokių tyrimų daugės, tačiau pirmiausia norėtųsi, kad jos kūryba pasiektų platesnę skaitytojų auditoriją. Juolab kad pati A. Carson ir toliau rašo bei eksperimentuoja.“
Dar vienas svarbus A. Carson kūrybos bruožas, anot doc. R. Šlapkauskaitės, yra jos poezijos vizualumas ir glaudus santykis su kitomis meno rūšimis: „Man labai įstrigęs A. Carson poezijos vizualumas. Ji dažnai atsigręžia į vizualiuosius menus – tapybą, skulptūrą. Jos poezijoje gausu ekfrazės, tai yra literatūrinio vizualaus meno kūrinių aprašymo ir interpretavimo. Jos poetinis žodis yra labai plastiškas, elastingas. Su kalba A. Carson dirba tarsi skulptorė.“
Pasak jos, nuolatinis dialogas su kultūriniu paveldu iš skaitytojo reikalauja ir tam tikro kultūrinio išprusimo. A. Carson tekstuose gausu nuorodų į skirtingų epochų literatūrą, meną ir kultūrą, todėl jų prasmei atskleisti svarbu atpažinti šiuos kontekstus.
„Kad atpažintų jos tekstuose slypinčius kultūrinius kodus ir pasiektų gilesnius jų prasmės sluoksnius, skaitytojas turi išmanyti kultūrinį kontekstą. Drįsčiau daryti prielaidą, kad Nobelio komitetas įvertino ir tai, jog A. Carson poezija leidžia kultūros tradicijai išlikti gyvai. Jos kūryboje kultūrinis archyvas kvėpuoja“, – apibendrina doc. R. Šlapkauskaitė.
