Ar šiandieninė vaikų saugumo eisme situacija geresnė, lyginant su laikotarpiu prieš dešimtmetį? Ar technologinė pažanga, investicijos į gatves ir kelių infrastruktūrą, vairavimo kultūros branda kilstelėjo vaikų saugumo lygį aukščiau? Didžioji dalis šalies gyventojų taip nemano – remiantis naujausiu tyrimu, 44 proc. gyventojų teigia, kad šiandien vaikai gatvėse ir keliuose yra mažiau saugūs nei anksčiau. Tuo metu tik 8 proc. teigia, kad vaikai yra gerokai saugesni, o 18 proc. respondentų sako, kad situacija nepasikeitė, rodo tyrimo rezultatai.
Aurelija Kazlauskienė, „Lietuvos draudimo“ strategijos, klientų ir marketingo departamento direktorė brėžia paralelę, kad supratimą apie vaikų saugumo lygį galima tiesiogiai sieti su tėvų noru būti vaiko pagalbininku kelyje ir stengtis kontroliuoti bei numatyti kuo daugiau galimų rizikų kelyje.
„Mūsų atliktas gyventojų nuomonės tyrimas taip pat atskleidė, kad daugiau nei pusė gyventojų (52 proc.) šiandieninius vaikus laiko mažiau savarankiškais nei ankstesnes kartas, o kaip didžiausios įtakos turinčius jų saugaus elgesio įpročiams pirmiausia išskiria tėvus ir artimąją aplinką“, − sako A. Kazlauskienė.
Pasak jos, šis derinys „savarankiškas ir saugus“ iškelia klausimą, kurį tėvams ne visada patogu sau užduoti: jei tikimės, kad vaikas kelyje elgsis savarankiškai, kiek sprendimų iš tiesų jau paliekame jam pačiam, o kiek vis dar priimame už patį vaiką.
„Tėvų noras apsaugoti vaiką yra natūralus, tačiau yra skirtumas tarp vaiko, kuris saugiai elgiasi todėl, kad pats supranta situaciją, ir vaiko, kurio kiekvieną žingsnį dar koreguoja suaugęs žmogus. Kol esame šalia, šio skirtumo lengva nepastebėti, tačiau jis tampa labai svarbus tada, kai vaikui sprendimus gatvėje tenka priimti pačiam“, – teigia A. Kazlauskienė.
Tėvai gali paruošti, tačiau sprendimus priims vaikas
Vaikui augant pastebimai keičiasi ir jo vaidmuo eisme. Transporto kompetencijų agentūros duomenimis, eismo įvykiuose, kuriuose nukenčia vaikai iki 11 metų, dažniausiai dalyvauja keleiviai ir pėstieji, o paauglių amžiaus grupėje jau atsiranda ir dviratininkai, paspirtukų ir mopedų naudotojai.
Pavyzdžiui, 22 proc. motociklų ir mopedų vairuotojų, patekusių į eismo įvykius, sudaro 12–17 metų vaikai. Tai reiškia, kad vaikams augant daugėja ir situacijų, kuriose sprendimo už vaiką tėvai jau nebegali priimti.
A. Kazlauskienės teigimu, savarankiškumas eisme neatsiranda per naktį. Vaikui augant vis daugiau sprendimų tenka priimti pačiam, todėl tėvų užduotis po truputį keičiasi – nuo nuolatinio priminimo saugotis kelyje iki visiško atsakomybės prisiėmimo už savo veiksmus.
„Kad eisme vaikas galėtų susiorientuoti pats, svarbu ne tik žinoti, kaip reikėtų elgtis, tačiau ir suprasti, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje pasirenkamas būtent toks sprendimas. Dėl to per mūsų darbuotojų vedamas saugaus eismo pamokas pateikiame įvairias eismo situacijų simuliacijas ir paprašome vaikų paaiškinti savo pasirinkimą. Teisingas atsakymas dar ne viskas – svarbu, ar vaikas pats supranta, kodėl pasirinktų būtent taip“, – sako ekspertė.
Pasak A. Kazlauskienės, tą patį principą galima pritaikyti ir namuose: vietoje taisyklių ir eismo žinių patikrinimo pereiti per kelias kasdienes situacijas ir paprašyti paaiškinti, kaip vaikas jose elgtųsi ir kodėl.
Ką verta pasitikrinti dar namuose
Prieš vaikui pradedant daugiau judėti savarankiškai, „Lietuvos draudimo“ atstovė siūlo pasitikrinti kelis konkrečius dalykus:
- Ar vaikas turi reikalingas saugos priemones ir ar jos tinkamos naudoti. Verta pradėti nuo paprastų dalykų: ar šalmas yra tinkamo dydžio ir ar jis taisyklingai dėvimas, ar naudojami atšvaitai, žibintai ar kitos matomumą gerinančios priemonės. Jei vaikas važiuoja dviračiu ar paspirtuku, kartu verta patikrinti ir pačią transporto priemonę – jos stabdžius, padangas, žibintus.
- Ar vaikas žino taisykles, galiojančias būtent tai transporto priemonei, kuria naudojasi. Čia verta ne prašyti atkartoti visas kelių eismo taisykles, o pasitikrinti konkrečius dalykus, pavyzdžiui, kur galima važiuoti dviračiu, ar galima juo vežti draugą, kaip elgtis prie pėsčiųjų perėjos ir panašiai. Dar geriau – paprašyti paaiškinti ir kartu aptarti, kodėl viena ar kita taisyklė yra reikalinga, kokią problemą ji padeda išspręsti.
- Ar šeimoje aiškios ribos dėl telefono ir kitų dėmesį blaškančių dalykų naudojimo. Jei susitarimas apsiriboja bendru „būk atsargus“, vaikui paliekama daug erdvės pačiam nuspręsti, kada telefono jau nereikėtų naudoti. Aiškiau veikia konkretūs susitarimai – kada telefonas padedamas į šalį ir kokiose situacijose jis apskritai nenaudojamas.
- Ar aišku, ką daryti, jei kažkas vyksta ne pagal planą. Sugedo paspirtukas, nukrito dviračio grandinė, vaikas pargriuvo, susidūrė su kitu eismo dalyviu ar pasijuto nesaugiai – tokiose situacijose jam neturėtų tekti improvizuoti. Verta iš anksto sutarti, kada kelionės nebetęsti, kam skambinti ir kada prašyti ar kreiptis skubios pagalbos.
- Ar reikalinga informacija ir pagalba iš tiesų pasiekiama. Vaikas turėtų turėti tėvų ar globėjų kontaktus, mokėti juos rasti telefone arba žinoti juos atmintinai, taip pat būtina žinoti bendrąjį pagalbos numerį 112. Jei telefonas išsikrautų ar sugestų, verta būti aptarus ir atsarginį variantą – kokiais atvejais ir į ką galima kreiptis pagalbos.
