Šiuolaikiniai vadovai siekia būti ne tik lyderiais, bet ir draugais savo komandoms, tačiau toks artumas gali turėti priešingų pasekmių. Organizacijos „Mostai“ vadovas ir komandų ugdymo ekspertas Lukas Kulikauskas-Maršantas perspėja, kad bandymas tapti „vienu iš komandos“ gali didinti įtampą ir silpninti psichologinį saugumą, nes vadovo ir darbuotojo santykis iš esmės skiriasi dėl užimamos pozicijos.
Nors tikimasi, kad vadovai bus empatiški ir atviri, o hierarchija – mažiau griežta, ekspertas teigia, kad tai viena didžiausių lyderystės iliuzijų. Vadovas, net būdamas prieinamas ir žmogiškas, užima kitokią poziciją nei darbuotojai, o tai lemia nevienareikšmiškus santykius. Pavyzdžiui, neformalūs susibūrimai, kuriuose vadovas stengiasi pritapti, darbuotojams gali kelti nerimą dėl galimų pasekmių pirmadienio darbo vertinimui.
Pasak L. Kulikausko-Maršanto, psichologinis saugumas kyla ne iš bandymo panaikinti skirtumus, o iš aiškaus jų suvokimo ir atsakingo galios naudojimo. Kai vadovas neslepia savo galios, darbuotojai jaučia didesnį saugumą, nei bendraudami su vadovu, kuris neigia ją turintis. Aiškios ribos daro vadovavimą suprantamesnį ir mažina neapibrėžtumą.
Vadovo atvirumas, nors ir gali stiprinti ryšį, kartais tampa emocine našta darbuotojams, ypač jei vadovas dalijasi asmeniniais sunkumais, kurių darbuotojai negali pilnai suprasti ar į juos atsakyti. Emocinis intelektas turėtų apimti supratimą, kaip vadovo elgesys veikia komandą, ir vengti perkelti nepriklausančią atsakomybę.
Lyderystė kartais yra vieniša, nes vadovai priima sudėtingus sprendimus ir prisiima atsakomybę, kuria negali dalintis su komanda. Nors organizacijos siekia mažiau formalumo, stipri kultūra reikalauja aiškių vaidmenų ir atsakomybių. Komanda nėra draugų būrelis; vadovo atsakomybė skiriasi nuo kitų narių. Eksperto teigimu, brandi lyderystė prasideda ne nuo bandymo būti „vienu iš jų“, o nuo gebėjimo atsakingai naudotis galia, išlaikyti profesines ribas ir kurti saugią aplinką, nepanaikinant ribų ir nepaverčiant atvirumo našta.
