„Kai darbo metu kolega pradėjo masažuoti pečius man nepranešęs, pasijaučiau labai nesaugiai.“ „Vadovas klausinėdavo, kada pradėjau lytinį gyvenimą.“ „Kol rišausi batus, kolega nugrūdo mano veidą prie savo klyno.“ Tai – tik kelios istorijos, kuriomis anonimiškai socialiniuose tinkluose pasidalijo moterys, atsiliepusios į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) kvietimą papasakoti apie patirtą seksualinį priekabiavimą darbe.
Savo „Facebook“ paskyroje tarnyba kvietė žmones anonimiškai pasidalinti patirtimis, susijusiomis su seksualiniu priekabiavimu darbo aplinkoje. Kaip pasakoja LGKT atstovė Mintautė Jurkutė, istorijų sulaukta labai greitai ir daug.
„Mes labai aiškiai pasakėme, kad tai anonimiška, kad mums nereikia jokių asmens duomenų ir kad tai nėra oficialūs pranešimai apie pažeidimus. Tiesiog kvietėme pasidalinti patirtimis, kad geriau suprastume kontekstą“, – pasakoja ji.
Anot jos, daugelis istorijų atkeliavo vos per pirmąsias dvi dienas.
„Tai buvo labai spontaniška reakcija – žmonės pamatė kvietimą ir parašė“, – sako M. Jurkutė.
Visas istorijas vienija tie patys elementai
Pasak specialistės, skirtingose istorijose aiškiai kartojasi tie patys modeliai.
„Dažniausiai priekabiauja galią turintis vyras. Taip pat labai ryškus slaptumo komponentas – kai viskas vyksta taip, kad nematytų kiti. Ir labai panašios emocijos: pasišlykštėjimas, gėda, nesaugumas“, – teigia ji.
Istorijose minimi nepageidaujami prisilietimai, seksualiniai komentarai, įkyrus spoksojimas, klausimai apie privatų gyvenimą, fizinis artumas ar seksualinio pobūdžio pasiūlymai.
Viena moteris pasakojo, kad kolega ne kartą netikėtai pradėdavo masažuoti jos pečius.
„Tai sukėlė nesaugumo jausmą, nenorą eiti į darbą. Galiausiai nusprendžiau išeiti iš darbovietės“, – rašė ji.
Kita moteris dalijosi, kad vadovas kitų kolegų akivaizdoje klausinėdavo apie jos lytinį gyvenimą, komentuodavo kūną, siūlydavo pasibučiuoti ir neva netyčia bandydavo paliesti intymias vietas.
„Būdama jauna ir labai kukli, nedrįsdavau atsikirsti“, – prisiminė ji.
„Direktorius grįžęs po atostogų liepdavo administratorei parašyti laišką, kad visos kolektyvo moterys ateitų su suknelėmis“, – rašė viena respondentė.
Kita moteris pasakojo, kad vadovas sakydavo: „Kaip aš tave dulkinčiau“, liepdavo lipti laiptais pirmai, o pats eidavo iš paskos ir žiūrėdavo po sijonu.
„Kartais sunku patikėti, kad čia šiandienos istorijos. Atrodo, lyg tai būtų mūsų mamų ar močiučių laikų pasakojimai. Bet panašu, kad tai vis dar vyksta“, – sako M. Jurkutė.
Ne tik fizinis kontaktas
Dalis moterų pabrėžė, kad labiausiai jas paveikė ne fizinis kontaktas, o nuolatinė įtampa, seksualizuojantys komentarai ar įkyrus elgesys. Viena respondentė pasakojo apie kolegą, kuris iš už nugaros pernelyg arti pašnibždėjo jai į ausį, nors jie neturėjo jokio artimesnio ryšio.
„Galbūt tai skamba kaip niekis, bet man buvo šokas. Negalėjau suprasti, kas vyksta. Pradėjau bijoti darboviečių, vyrų, vengti kultūros vietų“, – rašė ji.
Anot M. Jurkutės, visuomenėje vis dar trūksta supratimo, kad seksualinis priekabiavimas nebūtinai atrodo kaip atvira agresija.
„Mes dar neturime pilno susitarimo, kad net ir mažas komentaras ar žvilgsnis gali būti labai žeidžiantis ir ilgam palikti žaizdą. Nebūtina, kad įvyktų fizinis smurtas, kad žmogus būtų traumuotas“, – sako ji.
Daugelis nepraneša
Didelė dalis moterų nurodė, kad oficialiai apie patirtą seksualinį priekabiavimą niekam nepranešė. Dažniausiai jos pasipasakodavo draugėms, kolegėms ar partneriams, tačiau nesikreipdavo į vadovybę ar institucijas.
„Nepranešiau, nes neturėjau įrodymų“, – rašė viena administratore dirbusi moteris.
„Mačiau, kad beprasmiška“, – teigė kita.
Kai kurios respondentės pasakojo, kad net ir prakalbus apie situaciją nesulaukė palaikymo. Gydytoja dirbusi moteris rašė, kad administracija „užsimerkia ir užglaisto“, nors kolegės taip pat buvo kreipęsi pagalbos.
Kita nukentėjusioji pasakojo, kad net terapeutai nuvertino jos patirtį.
„Girdėjau komentarus iš serijos „tu jam patikai“. Mano realybe netikėjo“, – teigė ji.
„Labai lengva sakyti: pas mus tai nevyksta“
Pasak M. Jurkutės, seksualinis priekabiavimas yra viena latentiškiausių diskriminacijos darbe formų.
„Apie atlyginimų skirtumus kalbėti lengviau. Tuo metu seksualinis priekabiavimas paliečia gėdos, kaltės, baimės jausmus“, – sako ji.
Anot jos, organizacijos dažnai klaidingai mano, kad jei nėra oficialių skundų, problema neegzistuoja.
„Labai lengva pasakyti: „Pas mus tai nevyksta.“ Bet jeigu niekada net nepaklausei darbuotojų, ar tai vyksta, negali tvirtinti, kad problemos nėra“, – teigia specialistė.
Ji pabrėžia, kad prevencija prasideda ne nuo formalių dokumentų, o nuo organizacijos kultūros.
„Jeigu apie seksualinį priekabiavimą niekada nekalbama, darbuotojai dažniausiai netiki, kad bus apsaugoti“, – sako M. Jurkutė.
Ne pavienės istorijos
Nors tarp atsakymų buvo ir tokių, kur seksualinio pobūdžio komentarai buvo priimti kaip flirtas ar komplimentai, dauguma istorijų kalbėjo apie pažeminimą, nesaugumą ir baimę. Ir nors seksualinis priekabiavimas darbe dažnai įsivaizduojamas kaip pavieniai, kraštutiniai atvejai, dešimtys moterų istorijų parodė, jog tai plačiai paplitęs reiškinys, pasireiškiantis labai skirtingose profesijose ir darbo aplinkose – nuo žiniasklaidos, kultūros lauko ir teisės iki gamybos, medicinos ar aptarnavimo sektoriaus.
„Vis tiek labai aiškiai matosi pasikartojantis modelis. Tai nėra vienetiniai atvejai ar nesusipratimai. Tai sistema, kurią mes kaip visuomenė dar per dažnai normalizuojame“, – sako M. Jurkutė.
Anot jos, vieši liudijimai svarbūs todėl, kad leidžia žmonėms atpažinti savo patirtis.
„Kai žmogus pamato, kad tai ne jam vienam nutiko, atsiranda daugiau aiškumo. Supratimas, kad problema yra reali“, – teigia ji.
Daugiau informacijos: https://lygybe.lt/seksualinispriekabiavimas/
