Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose itin aktyviai diskutuojama apie tai, kokių gebėjimų turėtų turėti pirmokas Lietuvoje. Tokios diskusijos, atkreipiančios dėmesį į galimus lūkesčių ir realybės skirtumus, kelia nerimą tėvams, o tai suaugusiųjų kuriamą spaudimą daro vis didesnį.
Kiekvienais metais artėjant rugsėjui tėvai susirūpina, ar jų vaikas yra pasirengęs mokyklai – ar skaito, skaičiuoja, pažįsta raides, ar neatsiliks nuo bendraamžių. Šis artėjantis nerimas, kuriam dar labiau pasitarnauja viešojoje erdvėje matomi straipsniai ir vaizdo įrašai, kasmet virsta vis didesne visuomenės spaudimo banga.
Tačiau koks yra šios spaudimo bangos, „cunamiu“ pavadintos situacijos, tikslas ir kam ji tarnauja?
Pirmąją rugsėjo dieną į klases susirenka vaikai, turintys skirtingas patirtis, stiprybes, pasaulio matymą ir klausimus. Ši įvairovė turėtų būti vertinama ne kaip problema, kurią reikia išspręsti, o kaip vertybė, kurią reikia priimti.
Todėl vis dažniau kyla klausimas: ar ir toliau kursime mokyklą, grindžiamą gąsdinimu, lyginimu ir neadekvačiais lūkesčiais, ar pagaliau sustosime?
„Priimkime į pirmą klasę vaikus, kurie yra brandūs pradėti mokytis“, – raginama straipsnyje.
Paradoksalu, bet būtent tai, anot straipsnio autorės, sako ir specialistai. Švietimo ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia ne vaiko gebėjimas laisvai skaityti, o bendras jo pasirengimas mokyklai: smalsumas, gebėjimas mokytis, bendradarbiauti, susikaupti ir veikti savarankiškai.
Žvelgiant plačiau, Lietuvoje priešmokyklinio ugdymo pabaigoje tikimasi, kad vaikas pažins daugumą raidžių, sietų garsą su raide, perskaitytų nesudėtingą tekstą, rašytų spausdintinėmis raidėmis, atliktų paprastus matematinius veiksmus, pasakotų istorijas, suprastų emocijas, bendradarbiautų ir dar daug visko.
Tuo tarpu Estijoje, kurios švietimo sistema laikoma viena stipriausių Europoje, didesnis dėmesys skiriamas ne jau išmoktiems dalykams, o vaiko pasirengimui mokytis. Estijoje svarbiausiais laikomi gebėjimai susikaupti, bendradarbiauti, spręsti problemas, būti savarankiškam, smalsiam ir pasitikinčiam savimi. Skaitymas ar skaičiavimas nėra laikomi pagrindiniais mokyklinės sėkmės rodikliais.
Kitaip tariant, Lietuvoje dažnai klausiama „Ar vaikas jau skaito?“, o Estijoje – „Ar vaikas nori mokytis?“. Būtent čia gali slypėti vienas svarbiausių skirtumų.
Dar vienas aspektas, apie kurį kalbama per mažai – savivaldus mokymasis. Šiuolaikiniai ugdymo tyrimai ir pažangiausių pasaulio švietimo sistemų praktikos rodo, kad vaikai geriausiai mokosi, kai gali judėti savo tempu, kelti klausimus, rinktis mokymosi būdus, prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir patirti sėkmę pagal savo galimybes.
Tai ypač svarbu pirmoje klasėje, kurioje susitinka labai skirtingi vaikai – vieni jau skaito knygas, kiti dar tik mokosi pažinti raides; vieni geba ilgai išlaikyti dėmesį, kitiems tam reikia daugiau laiko; vieni drąsiai reiškia savo mintis, kitiems pirmiausia reikia saugios aplinkos, kurioje jie išdrįstų kalbėti.
Dėl šios priežasties pasaulyje vis dažniau kalbama ne apie vienodus reikalavimus visiems vaikams, o apie gebėjimą mokyti skirtingus vaikus skirtingais būdais. Savivaldaus mokymosi principai leidžia kiekvienam vaikui augti nuo savo starto linijos, o ne nuo dirbtinai nustatyto vidurkio. Taip nesustabdomi stipresni vaikai ir nesukuriamas nesėkmės jausmas tiems, kuriems reikia daugiau laiko.
Kaip teigia pedagogė, straipsnio autorė Vilma Grigoraitienė, dirbant pagal individualius vaiko gebėjimus, interesus ir pažangą, laimi visi: vaikai patiria daugiau mokymosi džiaugsmo, stiprėja jų pasitikėjimas savimi, tampa aktyviais savo mokymosi kūrėjais; pedagogai gali geriau atliepti mokinių poreikius, matyti realią pažangą ir kurti stipresnį ryšį su vaikais; tėvai jaučia daugiau ramybės, nes jų vaikas nėra lyginamas su kitais ar vertinamas pagal vieną standartą, ir taip labiau pasitiki mokykla.
Pirmoje klasėje galima išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tačiau daug sunkiau išmokyti vaiką pasitikėti savimi, nebijoti suklysti, drąsiai klausti, kurti, tyrinėti ir neprarasti mokymosi džiaugsmo.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, kiek raidžių pažįsta būsimas pirmokas.
Svarbiausias klausimas: ar mūsų mokykla yra pasirengusi priimti skirtingus vaikus – ne tuos, kurie atitinka standartą, o tuos, kuriems labiausiai reikia tikėjimo, kad jie gali augti, o ne spaudimo, klaidos baimės ar lyginimo su kitais.
Mokyklos sėkmė prasideda ne tada, kai visi vaikai rugsėjo pirmąją ateina vienodi, o tada, kai mokykla geba priimti jų skirtumus ir paversti juos stiprybe.
Galbūt estiškoji patirtis mus pamokytų, kad pirmiausia reikia ugdyti žmogų, o ne jo gebėjimą atlikti užduotis. Tikint, kad vaikas, išsaugojęs smalsumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą mokytis ir džiaugsmą atrasti, anksčiau ar vėliau išmoks skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Straipsnio autorė primena, kad vaikas, kuris jau pirmosiomis mokyklos dienomis patiria, kad nėra pakankamai geras, gali prarasti kur kas daugiau nei vieną neįskaitytą raidę ar neišspręstą uždavinį.
„Aš vis dar tikiu, kad mūsų lietuviškoji mokykla atsimerks. Tikiu.“, – rašo Vilma Grigoraitienė, švietimo programų autorė ir darželių bei mokyklos steigėja.
