Ar žmogaus protas yra tik smegenų veikla? Ar sąmonė gali egzistuoti be kūno? Kodėl dirbtinis intelektas (DI) gali atrodyti mąstantis, tačiau vis dar neturi to, ką vadiname žmogiškuoju patyrimu?
Tokie klausimai skambėjo Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo renginyje, vykusiame Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pokalbyje dalyvavo Italijos nacionalinio sveikatos instituto mokslininkas prof. Igoris Branchi, Freiburgo universiteto psichiatras ir tyrėjas prof. Clausas Normannas, VU Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius ir VU Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Linas Petkevičius. Diskusiją moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė.
Renginio pradžioje I. Šiugždaitė prisipažino, kad sąmonės ir proto tema pasirinkta neatsitiktinai – būtent šias dėl savo abstraktumo sunkiai apibrėžiamas sąvokas iki šiol bandoma suprasti ir apibrėžti.
„Mes vis dar nežinome, kas yra sąmonė. Turime daugybę žodžių jai apibūdinti, tačiau pats reiškinys vis dar slysta iš rankų“, – sakė ji.
Vieno žodžio, reiškiančio protą, neužtenka
Diskusijoje kalbėjęs prof. C. Normannas atkreipė dėmesį į paradoksą: net pats žodis protas skirtingose kalbose neturi tikslaus atitikmens.
„Vokiečių kalboje nėra vieno žodžio, kuris tiksliai reikštų protą. Galime vartoti „Geist“, kuris artimas dvasiai ar protui, galime sakyti „Verstand“, reiškiantį intelektą ar racionalumą, galime kalbėti apie sąmonę. Tačiau nė vienas iš jų iki galo neatitinka šios sąvokos“, – aiškino mokslininkas.
Panaši problema, pasak prof. K. Saboliaus, egzistuoja ir lietuvių kalboje. Vienu atveju kalbame apie protą, kitu – apie sąmonę, tačiau angliškas „mind“ apima gerokai platesnį reiškinių lauką.
Vis dėlto prof. C. Normannas pasiūlė apibrėžimą, nuo kurio vėliau atsispyrė visa diskusija: protas nėra pačios smegenys – tai smegenys, kurios veikia.
Anot jo, protas atsiranda ne vienoje konkrečioje smegenų vietoje, o iš skirtingų tinklų sąveikos – suvokimo, emocijų, atminties, savasties pojūčio. Sąmonė, jo teigimu, yra pirmojo asmens patirtis – tai, kaip jaučiuosi būdamas savimi. Tačiau protas yra dar daugiau: jis jungia kūno pojūčius, prisiminimus, ateities numatymą ir leidžia žmogui išlaikyti tapatumo pojūtį laike.
Psichiatras pabrėžė, kad protas negali būti atskirtas nei nuo kūno, nei nuo aplinkos. „Mūsų emocijas, mąstymą ir suvokimą formuoja kūno būsena – stresas, skausmas, atsipalaidavimas, nuovargis. Taip pat mus formuoja aplinka, santykiai, kultūra, traumos, praeities patirtys“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie psichikos sutrikimus, mokslininkas priminė, kad depresija, psichozė ar panikos sutrikimai nėra vien bloga nuotaika.
„Yra daugybė būdų prarasti protą“, – sakė prof. C. Normannas. Anot jo, depresija gali būti suvokiama kaip tam tikras smegenų tinklų išsiderinimas, trauma palieka ilgalaikius pėdsakus dabartyje, o neigiama vidinė kalba gali tapti pačios ligos dalimi.
Smegenys kaip virtuvė
Prof. I. Branchi pasiūlė kitokį žvilgsnį į proto ir aplinkos santykį. Siekdamas paaiškinti savo teoriją, jis pasitelkė netikėtą metaforą – virtuvę.
„Ne todėl, kad esu italas“, – juokėsi mokslininkas.
Jo teigimu, smegenys gali būti suvokiamos kaip virtuvė, kurioje yra ingredientai ir įrankiai – neuronai, genai, molekulės, įvairios smegenų sritys. Tačiau pats „patiekalas“, t. y. žmogaus elgesys, gimsta tik tuomet, kai atsiranda kontekstas.
Mokslininkas aiškino, kad žmogaus veikimą lemia dviejų rūšių priežastingumas. Vienas jų – tiesioginis, kai viena priežastis sukelia konkretų rezultatą. Kitas – įgalinantis priežastingumas, kai kas nors nesukelia veiksmo tiesiogiai, bet sudaro jam galimybę įvykti.
Tam jis pateikė paprastą pavyzdį: užrakintos ar atrakintos durys savaime nepriverčia žmogaus išeiti iš kambario. Tačiau jei į kambarį įeitų liūtas, durų būsena taptų kritiškai svarbi.
„Smegenys leidžia mums veikti, tačiau dažnai ne jos pačios nurodo, ką daryti. Kontekstas yra tai, kas aktyvuoja mūsų elgesį“, – sakė prof. I. Branchi.
Jo teigimu, net biologiniai procesai veikia panašiai. Kalbėdamas apie oksitociną – hormoną, siejamą su artumu ir ryšiu – mokslininkas paminėjo tyrimus, rodančius, kad jis gali pagreitinti žaizdų gijimą, bet tik tuomet, kai žmogus patiria artimus santykius.
„Biologija viena pati neveikia. Jai reikia santykio su aplinka“, – pabrėžė jis.
Sąmonė – problema, kurios galbūt nereikia išspręsti
Filosofas prof. K. Sabolius diskusijoje grįžo prie vieno garsiausių šiuolaikinės filosofijos klausimų – vadinamosios „sunkiosios sąmonės problemos“, kurią iškėlė filosofas Davidas Chalmersas.
Anot jo, mokslas puikiai geba tyrinėti atskiras funkcijas – regą, atmintį, dėmesį, emocijas. Tačiau net sudėjus visas šias funkcijas į vieną vietą vis tiek lieka neatsakytas klausimas: kodėl visa tai apskritai yra patiriama?
„Mes galime matuoti smegenų aktyvumą, galime stebėti, kurios sritys aktyvuojasi, tačiau nematome pačios patirties. Nematyti to, ką reiškia būti tuo žmogumi“, – sakė prof. K. Sabolius.
Čia jis prisiminė filosofo Thomaso Nagelio klausimą „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“.
„Galime tyrinėti šikšnosparnio smegenis, jo nervų sistemą, kūną, tačiau niekada nesužinosime, kaip pasaulį patiria pats šikšnosparnis“, – aiškino filosofas.
Prof. K. Sabolius daug dėmesio skyrė vaizduotei. Jo teigimu, ji nėra tik gebėjimas kurti vaizdus galvoje. Vaizduotė žmogui leidžia matyti galimybes, įsivaizduoti tai, ko dar nėra, kurti alternatyvas.
Būtent čia filosofas į diskusiją įtraukė pavyzdį apie medūzas. Jis pasakojo apie Tripedalia cystophora rūšies medūzas, kurios turi net 24 regos organus, nors jų nervų sistema itin paprasta ir jos neturi centralizuotų smegenų.
„Šios medūzos kartais klysta interpretuodamos aplinką. Ir būtent klaida tampa įdomi. Galbūt protas prasideda ten, kur atsiranda galimybė suklysti“, – svarstė prof. K. Sabolius.
Anot jo, tai leidžia mąstyti apie protą ne kaip apie stabilų objektą, o kaip apie nuolat besiformuojantį santykį tarp organizmo ir aplinkos.
Kodėl žmonės susėdo prie ugnies
Viena iš intriguojančių vakaro minčių tapo prof. K. Saboliaus svarstymas apie pirmąją technologiją žmonijos istorijoje. „Mes dažnai kalbame apie raštą ar kalbą kaip apie civilizacijos pradžią. Bet gal pirmoji technologija buvo ugnis?“ – svarstė filosofas.
Anot jo, ugnis sukūrė ne tik fizinę šilumą, bet ir socialinę erdvę – žmonės susėdo aplink ją kalbėtis, pasakoti istorijas, kurti mitus.
„Pačioje ugnyje nėra filosofijos. Tačiau ji sudaro sąlygas filosofijai atsirasti“, – teigė jis.
Ši mintis tapo svarbiu diskusijos posūkiu – vis dažniau kalbama apie tai, kad žmogaus protas negali būti suvokiamas izoliuotai. Jį nuolat formuoja aplinka, santykiai, kultūra ir net technologijos.
Ar DI gali turėti protą?
DI tema vakaro metu nuolat sugrįždavo į diskusiją, o nuomonės dėl to, ar DI gali turėti sąmonę ar protą, išsiskyrė.
Doc. L. Petkevičius kalbėjo apie tai, kaip per kelerius metus pasikeitė DI modeliai. Pasak jo, pirmosios didžiųjų kalbos modelių versijos daugiausia kaupė informaciją ir manipuliavo duomenimis, tačiau naujesnės sistemos jau geba planuoti, modeliuoti veiksmus ir sąveikauti su aplinka.
„Jei suteikiame modeliui galimybę matyti, suprasti trimatę aplinką ir veikti joje, jo gebėjimai smarkiai išauga“, – sakė mokslininkas.
Porf. C. Normannas laikėsi skeptiškos pozicijos. „Dirbtinis intelektas gali imituoti protą. Tačiau tai vis dar yra vidurkis to, ką žmonės yra sukūrę. Jis neturi kūno, neturi skausmo, neturi pirmojo asmens patirties“, – teigė jis.
Prof. K. Sabolius pridūrė, kad žmonės vis dar linkę DI suvokti kaip „substanciją“, nors iš tiesų tai yra tinklas. „Jis nejaučia skausmo, neįsimyli, neturi kūniškos patirties. Todėl klausimas, ar jis turi sąmonę, gali būti netinkamai suformuluotas“, – svarstė filosofas.
Tuo tarpu prof. I. Branchi siūlė atsižvelgti ne tik į dabartines DI galimybes, bet ir į jo potencialą. Anot jo, dauguma „ingredientų“, reikalingų protui atsirasti, DI jau egzistuoja: jis gauna informaciją iš aplinkos, geba mokytis, prisitaikyti ir planuoti.
„Galbūt vienintelis dalykas, kurio jam vis dar trūksta, yra motyvacija išlikti“, – sakė mokslininkas.
Ar galime mąstyti be kalbos?
Diskusijos metu buvo paliestas ir dar vienas klausimas – ar žmogaus mąstymas apskritai įmanomas be kalbos.
Doc. L. Petkevičius pažymėjo, kad dabartiniai DI modeliai daugiausia remiasi kalba, tačiau žmonių mąstymas, anot jo, yra gerokai platesnis. „Mes mąstome ne tik žodžiais. Mąstome vaizdiniais, pojūčiais, emocijomis, prisiminimais“, – sakė jis.
Prof. C. Normannas tam pritarė teigdamas, kad didelė dalis žmogaus mąstymo apskritai vyksta už kalbos ribų.
„Kalba yra svarbi, tačiau ji tėra maža dalis to, kas esame“, – sakė psichiatras.
Vakaro pabaigoje taip ir nebuvo pateiktas vienas galutinis atsakymas į klausimą, kas yra žmogaus protas. Tačiau būtent tai, regis, ir tapo svarbiausia diskusijos išvada.
Kuo daugiau mokslas sužino apie smegenis, sąmonę ir žmogaus elgesį, tuo aiškiau matyti, kad protas nėra vien neuronų veikla. Jis gimsta kūno, aplinkos, kalbos, santykių, kultūros, technologijų ir patirties sankirtoje.
Ir galbūt, kaip diskusijos metu ne kartą buvo užsiminta, pats bandymas galutinai apibrėžti protą yra ne tiek atsakymo paieška, kiek nuolatinis mokymasis gyventi su sudėtingu klausimu.
Ši diskusija buvo VU diskusijų klubo sezono uždarymo renginys. Naujas sezonas prasidės rudenį.
