Nors 10-asis dešimtmetis Lietuvoje dažnai asocijuojamas su ekonominiais ir socialiniais pokyčiais, tuo pat metu šalies miestuose klestėjo aktyvios alternatyvios jaunimo bendruomenės. Vilniaus universiteto studentė Mūza Svetickaitė, atlikdama vasaros praktiką, tyrinėjo šių bendruomenių kasdienybę, kūrybą ir išlikusią atmintį. Jos darbas „Lietuvos „devyniasdešimtųjų“ alternatyvioji jaunimo kultūra: pažinimo šaltiniai, atmintis, nauji pasakojimai“ yra viena iš jaunųjų tyrėjų pristatomų darbų Lietuvos mokslo tarybos (LMT) konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
Tyrimui M. Svetickaitė analizavo regioninę spaudą, fotografijų ir vaizdo archyvus, savilaidos leidinius, kalbino to meto alternatyvios kultūros dalyvius ir lankė vietas, kurios buvo svarbios jų veiklai.
Devyniasdešimtieji – ne vienas pasakojimas
Vienas svarbiausių studentės atradimų – negalima suvesti 10-ojo dešimtmečio Lietuvos jaunimo kultūros į vieną pasakojimą, tinkantį visiems regionams. Nors viešojoje erdvėje šis laikotarpis neretai siejamas su „laukiniais“ kapitalizmu, nusikalstamumu ar siekiu greitai pasivyti Vakarus, skirtinguose Lietuvos miestuose formavosi unikalios jaunimo bendruomenės su savita muzika, susibūrimo vietomis ir tradicijomis.
Ypatingai išsiskyrė Utena, kurioje 10-ajame dešimtmetyje veikė aktyvi metalo ir alternatyviosios muzikos scena. Mieste kūrėsi grupės, leido fanzinus, rengė koncertus, o jaunimo veiklai buvo naudojamos įvairios erdvės – nuo rūsių ir mokyklų iki bibliotekų ar gamyklų patalpų. Kiti miestai Uteną net vadino Lietuvos metalistų sostine, nors patiems uteniškiams tokia aplinka atrodė natūrali miesto kasdienybės dalis. „Tik praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų ir atsiradus laiko distancijai galima suprasti, jog tai, kas čia vyko, kitose Lietuvos dalyse nebuvo įprasta arba reiškėsi ne tokiu mastu ir intensyvumu“, – teigia M. Svetickaitė.
Muzika – iš rankų į rankas
Šiandien muzika pasiekiama akimirksniu, tačiau 10-ojo dešimtmečio pradžioje alternatyvios muzikos pasaulis veikė kitaip. Įrašai buvo perrašomi namuose ir perduodami iš rankų į rankas, su bendraminčiais bendrauta paštu, o pirmosioms repeticijų ar įrašų erdvėms įsirengti naudota tai, kas buvo prieinama – skolinamasi instrumentus iš gamyklų, garso izoliacijai naudojant buities priemones.
Pasak studentės, toks jaunimo išradingumas ir noras kurti buvo viena įdomiausių tyrimo dalių. „Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai muzikos įrašai iš viso pasaulio pasiekiami vienoje programėlėje, žavi devyniasdešimtųjų neformalų atsidavimas ir entuziazmas“, – pasakoja M. Svetickaitė. Ji taip pat pabrėžia, kad svarbu to laikotarpio nenusipelnytai neromantizuoti. Už subkultūros ženklų slypėjo universali jaunų žmonių patirtis – siekis atrasti tapatybę, priklausyti bendruomenei ir rasti būdų save išreikšti sparčiai besikeičiančioje visuomenėje.
Kai tyrimas tampa detektyvu
Atkuriant 10-ojo dešimtmečio alternatyvios kultūros vaizdą, vieno šaltinio nepakako. M. Svetickaitė kalbino muzikantus, prodiuserius, fanzinų leidėjus, analizavo to meto spaudą, fotografijų ir televizijos archyvus, savilaidą. Skirtingi šaltiniai ne visada pateikė tą pačią informaciją – kartais prisiminimai sutapdavo, kartais papildydavo vienas kitą, o kartais išryškėdavo skirtingos to paties įvykio versijos. „Kartais tai reikalauja imtis savotiško detektyvo darbo ir išsiaiškinti, kuri versija yra teisinga, o kartais skirtingi pasakojimai skatina kelti klausimus, kiek nostalgijos ar mitologizavimo atsiranda atmintyje bėgant laikui“, – sako studentė.
Itin svarbūs buvo pokalbiai su to laikotarpio liudininkais, nes dalis jaunimo susibūrimo vietų, įvykių ar žmonių veiklos niekada nebuvo nuosekliai dokumentuota. Gyvi prisiminimai leido papildyti informaciją, kurios trūko oficialiuose archyvuose.
Praeitis, kuri vis dar gyva
M. Svetickaitei tyrimas tapo galimybe praktiškai patirti, kaip kuriama istorinė atmintis. Jai didžiausią įspūdį paliko galimybė tiesiogiai prisiliesti prie išlikusių 10-ojo dešimtmečio pėdsakų – vartyti sąsiuvinius su dainų tekstais, lankyti nepakitusias repeticijų vietas, matyti išlikusius užrašus ant sienų ir kalbėtis su šią kultūrą kūrusiais žmonėmis. „Didžiausia šios praktikos vertė – prisiliesti prie istorijos gyvai, kalbinant žmones bei lankant išlikusias vietas, kol atmintis dar gyvybinga“, – teigia M. Svetickaitė.
Studentė pabrėžia, kad tokius pasakojimus svarbu fiksuoti dabar, nes keičiasi miestų erdvės, nyksta su alternatyvia kultūra susijusios vietos, o kartu kinta ir žmonių prisiminimai. Tyrimas padeda geriau suprasti ne tik 10-ojo dešimtmečio muzikos sceną, bet ir to meto jaunimo patirtis bei iki šiol mažiau pastebėtas Lietuvos regionų tapatybes.
M. Svetickaitė tyrimo rezultatus pristatys LMT programos Studentų vasaros mokslinė praktika baigiamojoje konferencijoje 2026 m. rugpjūčio 26 d.
