Šiandien, kai tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas vis glaudžiau susipina su saugumo, pasitikėjimo ir atsparumo klausimais, Lietuvoje apie tai kalbama jau ne vien teoriniu ar procedūriniu lygmeniu. Vis aiškiau matyti, kad atviras mokslas ir tarptautinės partnerystės reikalauja ne tik ambicijos bendradarbiauti, bet ir gebėjimo laiku atpažinti rizikas, saugoti institucijų patikimumą ir kurti ilgalaikį atsparumą. Būtent šios temos atsidūrė Joyelle K. Dominique vizito Baltijos šalyse centre.
Pastarosiomis savaitėmis viena iš JAV Nacionalinių sveikatos institutų Nacionalinio alerginių ir infekcinių ligų instituto Pasaulinio tyrimų biuro vadovių stažavosi Lietuvos mokslo taryboje kaip JAV Valstybės departamento mokslo bendradarbė per JAV ambasados Lietuvoje stažuočių programą. Vizito Lietuvoje metu ji dirbo su Lietuvos mokslo tarybos (LMT) komanda, susitiko su mokslo politikos formuotojais, akademine bendruomene ir kitų institucijų atstovais, o kartu lankėsi ir kitose Baltijos šalyse, iš arčiau stebėdama, kaip regione suprantami tarptautiškumo, mokslinių tyrimų saugumo ir institucinio pasirengimo klausimai.
Šis vizitas LMT tapo proga ne tik keistis patirtimi, bet ir plačiau įvertinti, kokį potencialą Lietuva bei Baltijos šalys turi, stiprindamos tyrimų saugumo kultūrą. Pokalbyje su Joyelle K. Dominique kalbamės apie tai, kuo Baltijos regionas išsiskiria tarptautiniame kontekste, kaip suderinti atvirą mokslą su būtinybe apsaugoti jautrias sritis ir kodėl nuoseklus požiūris į mokslinių tyrimų saugumą šiandien tampa ne mokslo ribojimo, o jo tvarumo sąlyga.
– Jūsų profesinis kelias apima ir fundamentinius tyrimus, ir laboratorijų stiprinimo programas tarptautiniu mastu. Kaip formavosi Jūsų karjera iki dabartinių pareigų NIAID?
– Karjerą pradėjau nuo fundamentinių ir klinikinių ŽIV tyrimų. Vėliau vadovavau laboratorijai, o dar vėliau įsitraukiau į JAV Prezidento neatidėliotinų veiksmų AIDS mažinimo planą (PEPFAR). Šioje programoje vadovavau laboratorinių gebėjimų stiprinimo iniciatyvai, skirtai laboratorijoms Afrikoje ir Karibų regione, daugiausia kaimo vietovėse.
Programos tikslas buvo gerinti laboratorinę praktiką, stiprinti ŽIV diagnostiką, oportunistinių infekcijų diagnostiką bei laboratorinius tyrimus, leidžiančius stebėti pacientų būklę prieš gydymą ir jam prasidėjus. Tapau greitųjų diagnostikos metodų (point-of-care) eksperte ir įgijau patirties, kaip juos efektyviai taikyti atokiose vietovėse.
Vėliau prisijungiau prie NIAID, kur dar labiau praplėčiau savo žinias infekcinių ligų srityje ir pradėjau dirbti dar platesniu tarptautiniu mastu. Dirbdama Pasauliniame tyrimų biure ėjau vyresniosios direktoriaus direktoriui, Europos regiono ir daugiašalių reikalų pareigūnės, o dabar – direktorės pareigas.
Mano darbas vyksta mokslo, vadybos, diplomatijos ir saugumo sankirtoje. Per 26 metus sukaupiau patirties visose šiose srityse, o tai leidžia efektyviai komunikuoti su įvairiomis suinteresuotomis šalimis. Esu aktyvi nuoseklesnio ir stipresnio mokslinių tyrimų saugumo bei planavimo šalininkė, siekianti sudaryti sąlygas klestėti tarptautiniam bendradarbiavimui.
– Šiandien vadovaujate NIAID Pasauliniam tyrimų biurui, kuris veikia tarptautinio bendradarbiavimo, mokslo politikos ir rizikų valdymo sankirtoje. Kaip apibūdintumėte savo dabartinį vaidmenį NIH sistemoje, kokios yra svarbiausios Jūsų biuro atsakomybės ir kokią vietą šiame darbe pastaraisiais metais užėmė mokslinių tyrimų saugumo klausimai?
– Šiuo metu esu Nacionalinio alerginių ir infekcinių ligų instituto (NIAID), vieno iš 27 JAV Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) ir centrų, Pasaulinio tyrimų biuro direktorė. Mano vadovaujamas biuras skatina JAV mokslininkų bendradarbiavimą su kitų šalių tyrėjais. Pagrindinės mūsų veiklos sritys apima dvišalių programų valdymą, delegacijų vizitų organizavimą, susitarimų derinimą bei konsultacijų teikimą tyrėjams ir institucijos vadovybei.
Viena iš sričių, kurią aktyviai plėtojame pastaruosius trejus metus, yra mokslinių tyrimų saugumas. Mano biuras buvo pirmasis NIH, pradėjęs teikti užsienio subjektų vertinimus tyrėjams ir darbuotojams. Šis procesas padeda įvertinti užsienio kišimosi rizikas moksliniuose tyrimuose ir programose, taip pat leidžia vadovybei geriau suprasti galimas grėsmes bei priimti pagrįstus sprendimus dėl tarptautinio bendradarbiavimo. Remiantis mūsų biuro atlikta analize, mūsų institutas buvo pirmasis, nutraukęs mokslines partnerystes su subjektu, kurį laikome keliančiu didelę grėsmę.
– Į Baltijos šalis atvykote kaip „Embassy Science Fellow“, o Jūsų darbotvarkėje itin svarbią vietą užima mokslinių tyrimų saugumo tema. Kas lėmė šį profesinį dėmesį būtent mūsų regionui ir kaip vertinate Baltijos valstybių potencialą platesniame tarptautinių mokslinių tyrimų, saugumo ir geopolitinių procesų kontekste?
– Tyrimų saugumas yra labai svarbus tiek man, tiek mano organizacijai. Mano biuras Nacionaliniuose sveikatos institutuose (NIH) yra vienas iš lyderių, vertinant su užsienio subjektais susijusias rizikas ir teikiant rekomendacijas vadovybei, kaip šias rizikas valdyti. Be profesinio intereso, turiu ir asmeninį ryšį su Lietuva – mano proseneliai gimė Lietuvoje.
Baltijos šalys turi galimybę tapti tyrimų saugumo lyderėmis. Tokiose didelėse valstybėse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos pokyčiai dažniausiai įgyvendinami pasitelkiant įstatymus ir politikos priemones. Tačiau Baltijos regione pastebėjau, kad pokyčius galima sėkmingai skatinti remiantis gairėmis. Tai yra reikšmingas pranašumas, nes gairės leidžia universitetams ir mokslinių tyrimų institucijoms kurti jų specifiniam kontekstui pritaikytus tyrimų saugumo sprendimus. Tai didina tiek atitiktį reikalavimams, tiek taikomų priemonių veiksmingumą, kartu leidžiant institucijoms greičiau stiprinti savo tyrimų apsaugą.
– Jau keletą savaičių dirbate Lietuvoje ir lankotės kitose Baltijos šalyse, todėl turėjote progą iš arčiau pamatyti regiono mokslo ir inovacijų aplinką. Kokį profesinį įspūdį Jums paliko šių šalių mokslo ekosistema, kokius jos stiprybės ženklus išskirtumėte ir kas galbūt Jus labiausiai nustebino tarptautinės patirties kontekste?
– Mokslas Lietuvoje ir Baltijos regione klesti. Tyrėjai publikuoja aukšto lygio žurnaluose, sėkmingai konkuruoja dėl finansavimo ir rengia naują mokslininkų kartą. Tyrimų ekosistema yra gerai išvystyta.
Didelį įspūdį paliko tai, kad Baltijos šalyse mokslinių tyrimų institucijos ir universitetai jau aktyviai bendradarbiauja su institucijomis, atsakingomis už mokslinių tyrimų saugumo užtikrinimą. Taip pat džiugu matyti, kad kai kurios mokslinių tyrimų institucijos yra gavusios NIH finansavimą.
– Vizito metu susitikote su Lietuvos mokslo tarybos atstovais, akademine bendruomene ir kitomis tikslinėmis grupėmis, todėl galėjote susidaryti gana visapusišką įspūdį apie šalies mokslo sistemą. Kaip vertinate Lietuvos mokslo sistemos brandą tarptautiškumo, rizikų valdymo praktikos ir pasirengimo spręsti tyrimų saugumo iššūkius požiūriu?
– Lietuvos akademinės institucijos aktyviai dalyvauja tarptautinėse programose, reikšmingai prisidedančiose prie šalies mokslo plėtros. Tarptautinis bendradarbiavimas vyksta per finansavimo mechanizmus, instituciniu lygmeniu ir individualių tyrėjų lygmeniu.
Šiuo metu sistema leidžia gana atvirą bendradarbiavimą, su tam tikrais apribojimais gynybos, dvejopos paskirties ir kritinių technologijų srityse. Atsižvelgiant į Lietuvos dydį ir augantį supratimą apie mokslinių tyrimų saugumo rizikas, šalis turi potencialo greitai tapti šios srities lydere.
Svarbu ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė glaudžiai bendradarbiauja su institucijomis mokslinių tyrimų saugumo klausimais, kas sudaro palankią aplinką šių praktikų plėtrai.
– Jungtinėse Valstijose mokslinių tyrimų saugumo klausimai jau kurį laiką yra sistemiškai integruojami į mokslo politiką ir institucinę praktiką. Remdamasi savo patirtimi, kaip palygintumėte situaciją JAV ir Lietuvoje: kokie struktūriniai, kultūriniai ar valdymo skirtumai šioje srityje daro didžiausią įtaką?
– Jungtinėse Valstijose tyrimų saugumo stiprinimas daugiausia grindžiamas įstatymais, reglamentais ir politikos priemonėmis. Tai yra lėtas procesas, tačiau pasiekta reikšmingų rezultatų, gerinant akademinės bendruomenės tyrimų saugumo praktikas. Daugeliu atvejų šiuos pokyčius inicijuoja pačios akademinės institucijos ir jose dirbantys tyrimų saugumo specialistai. Vis dėlto dėl šalies dydžio ir didelio institucijų skaičiaus dar yra nemažai neišspręstų klausimų.
Lietuva, būdama mažesnė valstybė, turi pranašumą – lengvesnį koordinavimą tarp mokslinių tyrimų institucijų. Tai sudaro galimybes greičiau ir nuosekliau įgyvendinti nacionalinį požiūrį į tyrimų saugumą. Lietuva jau turi sukauptą patirtį ir supratimą apie tyrimų saugumo rizikas – tiek dėl istorinės patirties su Rusija, tiek dėl naujausių geopolitinių įvykių. Šis supratimas sparčiai stiprėja, todėl Lietuva gali dar greičiau sukurti koordinuotą ir veiksmingą tyrimų saugumo sistemą.
– Kalbant apie dabartinę tarptautinę situaciją, kokias svarbiausias grėsmes mokslinių tyrimų saugumui šiandien matote globaliu mastu? Kaip šios tendencijos pasireiškia demokratinėse valstybėse ir kurios rizikos, Jūsų vertinimu, vis dar per menkai įvertinamos?
– Visos demokratinės valstybės susiduria su panašiomis grėsmėmis. Valstybės, ribojančios akademinę laisvę, gali veikti per savo tyrėjus ir taip daryti įtaką kitų šalių akademinei aplinkai.
Akademinės laisvės išsaugojimas įmanomas tik taikant gerai suprojektuotas mokslinių tyrimų saugumo sistemas, kurios leidžia sistemiškai vertinti ir valdyti užsienio kišimosi rizikas.
– Baltijos šalys dažnai apibūdinamos kaip mažos, atviros ir tarptautiškai aktyvios mokslo sistemos. Ar tokio tipo valstybės susiduria su specifiniais tyrimų saugumo iššūkiais, ir kaip jie praktiškai pasireiškia kasdienėje mokslinių tyrimų bei partnerystės veikloje?
– Dauguma iššūkių yra bendri visame pasaulyje. Mokslininkai nori bendradarbiauti globaliai ir tai yra sveikintina. Tačiau būtina užtikrinti, kad bendradarbiavimas būtų saugus.
Svarbu suprasti partnerių kontekstą ir jų įsipareigojimus savo institucijoms bei valstybėms. Priešiški veikėjai dažnai ilgalaikėje perspektyvoje sukuria rizikas moksliniuose tyrimuose, todėl reikalingos ilgalaikės strategijos šioms rizikoms nustatyti ir mažinti.
– Tarptautinis bendradarbiavimas yra viena svarbiausių mokslo pažangos sąlygų, tačiau šiandien jis vis dažniau siejamas su rizikų valdymo, jautrios informacijos apsaugos ir intelektinės nuosavybės klausimais. Kaip, Jūsų nuomone, institucijos ir tyrėjai galėtų išlaikyti tvarią pusiausvyrą tarp atvirumo, bendradarbiavimo ir būtinybės apsaugoti mokslą?
– Mokslinių tyrimų saugumas nėra alternatyva atviram mokslui – tai priemonė jam apsaugoti. Šios sritys turi veikti kartu ir išlaikyti pusiausvyrą.
Netinkamai taikant saugumo priemones, kyla rizika tiek mokslui, tiek visuomenei. Svarbu pripažinti, kad rizikos egzistuoja ne tik gamtos, bet ir socialiniuose bei humanitariniuose moksluose.
– JAV per pastaruosius metus sukūrė nemažai mokslinių tyrimų saugumo stiprinimo priemonių tiek politikos, tiek institucinių praktikų lygmeniu. Kurias iš šių priemonių, Jūsų manymu, būtų realistiška ir prasminga pritaikyti Lietuvoje ar platesniame Baltijos regiono kontekste?
– JAV privalomas mokslinių tyrimų saugumo mokymas ir užsienio ryšių deklaravimas. Tai galėtų būti veiksmingai įdiegta ir Lietuvoje.
Interesų konfliktų, įsipareigojimų, dalyvavimo užsienio talentų programose bei tarptautinių bendradarbiavimų deklaravimas padėtų geriau įvertinti ir valdyti rizikas.
– Jei kalbėtume apie praktinius sprendimus instituciniu ir individualių tyrėjų lygmeniu, kokių konkrečių veiksmų šiandien turėtų imtis Lietuvos mokslininkai, universitetai ir mokslinių tyrimų organizacijos, kad tyrimų saugumo kultūra šalyje stiprėtų ne formaliai, o realiai?
– Kiekviena mokslinių tyrimų institucija Lietuvoje turėtų turėti už tyrimų saugumą atsakingą specialistą, kuris konsultuotų vadovybę ir būtų pagalbos šaltinis tyrėjams. Patys tyrėjai turėtų integruoti tyrimų saugumo principus į savo komandas ir kasdienę veiklą.
Prieš priimant naują komandos narį svarbu įvertinti jo kilmės kontekstą: ar jo šalyje užtikrinama akademinė laisvė? Ar nėra valstybinių įsipareigojimų, kurie prieštarautų Lietuvos vertybėms ir teisės aktams? Tyrėjai turėtų aktyviai formuoti tyrimų saugumo kultūrą savo komandose.
Komandos nariai turėtų įsipareigoti saugoti duomenis ir skaidriai atskleisti informaciją apie tarptautinius bendradarbiavimo ryšius. Užsienio partnerių įsipareigojimai turi būti aiškiai dokumentuojami ir nuolat stebimi, siekiant užtikrinti jų laikymąsi.
– Nepaisant šiandienos geopolitinių ir saugumo iššūkių, tarptautinis bendradarbiavimas išlieka būtinas mokslo pažangai. Kuriose srityse, Jūsų vertinimu, šiuo metu matyti didžiausias bendradarbiavimo potencialas tarp Baltijos šalių mokslininkų ir JAV institucijų, įskaitant NIH?
– Biomedicinos srityje matau didelį potencialą: vėžio tyrimai, antimikrobinis atsparumas, imunologija, genų ir ląstelių terapijos, biotechnologijos ir klinikiniai tyrimai.
Taip pat Lietuva stipri kosmoso, gynybos ir lazerių srityse, kurias finansuoja įvairios JAV institucijos, pavyzdžiui, Energetikos departamentas ar Nacionalinis mokslo fondas.
– Apibendrindama savo vizitą Lietuvoje ir Baltijos šalyse, kokias svarbiausias įžvalgas bei rekomendacijas išsivežate apie tai, kaip šis regionas galėtų toliau stiprinti savo mokslo politiką, praktikas ir ilgalaikį atsparumą tyrimų saugumo srityje?
– Manau, kad kiekviena finansavimo institucija ir mokslinių tyrimų organizacija turėtų turėti bent vieną specialistą, atsakingą tik už mokslinių tyrimų saugumą. Šiuo metu Baltijos šalyse ši funkcija dažnai yra papildoma atsakomybė.
Taip pat svarbu kurti praktikos bendruomenes ir integruoti saugumo kultūrą į kasdienę mokslinę veiklą. Esminiai šios kultūros elementai – sąmoningumas ir skaidrumas.
Kai tokia kultūra įsitvirtina, mokslas tampa atsparesnis ilgalaikėje perspektyvoje, nepriklausomai nuo geopolitinės situacijos, nes patys tyrėjai geba atpažinti ir valdyti rizikas.
