Rugsėjį ne vienam paaugliui sunku grįžti prie ankstyvų rytų ir pamokų. Tačiau jei nenoras eiti į mokyklą kartojasi, o kartu keičiasi vaiko nuotaika, miego režimas ar bendravimas, vien raginimo „susiimti“ gali nepakakti. SOS vaikų kaimų Lietuvoje specialistai pataria tėvams pirmiausia išsiaiškinti, kas mokykloje paaugliui tapo sunku ir nepalikti jo vieno ieškoti išeities.
„Nenoriu į mokyklą“ gali reikšti įvairius dalykus. Vienam paaugliui nerimą kelia atsiskaitymai, kitam – santykiai klasėje. Dar kitam sunkiausia ne pamoka, o pertrauka, per kurią nėra prie ko prisėsti. Išgirdę tuos pačius žodžius, tėvai ne visada gali iš karto suprasti jų priežastį.
Ypač nelengva pastebėti socialinį atstūmimą. Paauglys gali nebūti atvirai įžeidinėjamas, tačiau kasdien likti nuošalyje: klasės draugai jo nepriima į grupę, pasitraukia jam priėjus, palieka vieną atliekant bendras užduotis. Kai toks elgesys kartojasi, jaunaliui, kuriam bendraamžių priėmimas itin svarbus, mokykla gali tapti vieta, kurioje jis nuolat jaučiasi nesaugus ar nepageidaujamas.
Pradėkite nuo pokyčio, kurį matote
Apie sunkumus paauglys nebūtinai papasakos pats. Tėvai gali pastebėti, kad jis vis dažniau ieško priežasčių likti namuose, po pamokų grįžta prislėgtas ar irzlus, prasčiau miega, vengia kalbėti apie klasę ir draugus arba atsitraukia nuo anksčiau mėgtų veiklų. Nė vienas šių požymių savaime neįrodo, kad vaikas patiria patyčias. Tačiau pasikartojantys pokyčiai yra priežastis pasidomėti jo savijauta.
Pokalbį galima pradėti įvardijant tai, ką pastebėjote: „Matau, kad pastaruoju metu rytais tau labai sunku išeiti į mokyklą. Noriu suprasti, kas vyksta.“ Jei paauglys iš karto neatsako, nereikia visų atsakymų išgauti tą pačią minutę. Kartais lengviau kalbėtis kartu gaminant vakarienę, einant pasivaikščioti ar važiuojant automobiliu.
Iš pradžių gali padėti paprasti klausimai: „Kuri dienos dalis mokykloje tau sunkiausia?“, „Su kuo būni per pertraukas?“, „Kaip jautiesi savo klasėje?“ Jeigu iš pokalbio paaiškėja, kad paauglys gali patirti atstūmimą ar kitą nedraugišką elgesį – verta klausti tiesiai. Svarbiausia, kad klausimai padėtų suprasti, o ne skambėtų kaip apklausa.
Neskubėkite paauglio mokyti „apsiginti“
Išgirdus, kad vaikas atstumiamas ar iš jo tyčiojamasi, tėvams gali kilti noras iškart patarti: „Nekreipk dėmesio“, „Duok atgal“, „Susirask kitų draugų.“ Tačiau pirmiausia paaugliui svarbu žinoti, kad juo tikite ir tai, ką jis patiria, laikote rimtu dalyku.
Leiskite jam papasakoti nepertraukdami. Padėkokite, kad pasakė. Galite paklausti, kada tai vyksta, kas dalyvauja, ar yra mokykloje suaugęs žmogus, šalia kurio jis jaučiasi saugiau. Tuomet aptarkite, ką darysite toliau. Paauglys neturėtų likti vienas atsakingas už pasikartojančių patyčių sustabdymą.
Kitas žingsnis – susisiekti su mokykla. Pokalbyje su klasės vadovu ar pagalbos mokiniui specialistu įvardykite konkrečias situacijas ir pasiteiraukite, koks veiksmus mokykla gali taikyti, kad užtikrintų vaiko saugumą. Su paaugliu taip pat verta aptarti, į kurį suaugusįjį jis galėtų kreiptis, jei situacija pasikartotų per pamoką, pertrauką ar po jų. Vėliau grįžkite prie pokalbio: pasiteiraukite ne vien ar „viskas baigėsi“, bet ir ar jis mokykloje jaučiasi saugiau.
Jei paauglys ilgai išlieka prislėgtas ar labai nerimauja, atsisako eiti į mokyklą, situacija nesikeičia arba pastebite savęs žalojimo požymių, svarbu kreiptis ir į psichikos sveikatos specialistus. Tėvams nereikia vieniems nustatyti, kas vyksta, ar patiems išspręsti visų sunkumų.
Paauglio pasakyti žodžiai „nenoriu į mokyklą“ nebūtinai reiškia patyčias. Tačiau jie suteikia progą paklausti daugiau. Kartais būtent nuo ramaus, rimtai į jo atsakymą žiūrinčio pokalbio prasideda pagalba.
