Kauno Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo spalio 2-ąją paminėtos sovietų vykdytos trėmimo operacijos „Osenj“ („Ruduo“) 75-osios metinės. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kauno filialo surengtame minėjime skambėjo tremtinių liudijimai, dainos ir eilės, prisiminti neišgyvenusieji tremties.
Liudijimai priminė vienos šeimos tremties kelią
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Sekretoriato vyresnysis patarėjas ir LPKTS tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas pabrėžė, kad politinių kalinių ir tremtinių liudijimai turi būti nuolat skleidžiami viešojoje erdvėje.
Jis perskaitė savo motinos Onos Pribušauskaitės-Kaminskienės atsiminimus. Jos pasakojimu, 1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. nakties į šeimos namus Tetirvinų kaime, Pasvalio rajone, atvyko lietuviškai kalbantis civilis ir du rusiškai kalbantys uniformuoti asmenys.
Ryte šeima turėjo ne išleisti vaikus į mokyklą Skrebotiškyje, bet ruoštis tremčiai. Kaimynai padėjo sukrauti maistą ir daiktus, dar spėjo papjauti dešimt žąsų.
Sunkvežimiu buvo išvežti penki vaikai, jų tėvai ir močiutė. Juos lydėjo du ginkluoti sovietų kariai. Žmonėms prikrauto turto mašinoje buvo tiek daug, kad joje nebeliko vietos kitai šeimai.
Panevėžio geležinkelio stotyje šeima pateko į vagoną, kuriame buvo 31 žmogus, tarp jų – 11 vaikų. Kartu vežtos Barauskų, Rimšų, Linkevičių, Navakų, Pažemeckų ir Pribušauskų šeimos.
Pribušauskų šeima spalio 28 d. buvo atgabenta į Tunguskij Borą Tomsko srities Asino rajone, tuometėje Sovietų Sąjungoje. Lapkričio 12 d. mirė pusantrų metų Apolinaras, o kitą dieną – šešerių su puse metų Vandutė.
Tuomet aštuonerių su puse metų Ona sunkiai sirgo. Maždaug mėnesį ji viena, be tėvų, gulėjo Baturino gyvenvietėje mediniame barake įrengtoje ligoninėje.
Savo išgyvenimais minėjime taip pat pasidalijo 1951 m. spalio 2 d. ištremti Dalia Valukonienė ir visuomenininkas, sporto bei sveikos gyvensenos puoselėtojas Petras Sventickas.
Sovietų valdžia per dvi paras išvežė 4 143 šeimas
Operacija „Osenj“ prasidėjo 1951 m. spalio 2 d. ir truko dvi paras. Sovietų valdžia ja siekė palaužti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą prievartinei kolektyvizacijai. Rugsėjį vykdytais trėmimais taip pat siekta silpninti partizanų rėmėjų gretas.
Per pagrindinį spalio trėmimą iš Lietuvos išvežtos 4 143 šeimos – iš viso 16 150 žmonių. Tarp jų buvo daugiau kaip 5 tūkst. vaikų.
Tremtiniams gabenti suformuota 16 geležinkelio ešelonų: dešimt išsiųsta į Krasnojarsko kraštą, šeši – į Tomsko sritį. Deportacijai vykdyti pasitelkta daugiau kaip 15 tūkst. sovietų saugumo darbuotojų, kariškių, milicininkų bei stribų ir apie 8 tūkst. sovietinių aktyvistų.
Per visus tris 1951 m. rudens trėmimo etapus – rugsėjo 20–21 d., spalio 2–3 d. ir lapkričio 30 d. – iš Lietuvos ištremtos 5 139 šeimos, arba 20 357 žmonės. LGGRTC yra paskelbęs 20 346 šių trėmimų aukų biogramas.
Minėjime tremtinių patirtis susieta su Ukraina
Fondo „Helping Wing“ („Pagalbos sparnas“) vadovas Algis Šimoniūtis ir Ukrainos karo veteranai padėkojo už paramą Ukrainai. Jie kalbėjo apie Lietuvos ir Ukrainos tremtinių bendrystę bei dabartinį Rusijos karą.
Meninę programą atliko 1988 m. susikūręs Kauno politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys“, vadovaujamas Mindaugo Šikšniaus. Minėjime skambėjo Lietuvos himnas, partizanų ir tremtinių dainos bei religinės giesmės.
Tremtinė Bronė Paulavičienė skaitė eilėraščius apie tremtį ir Tėvynės ilgesį. Renginį vedė LPKTS Kauno filialo atstovė Jolanta Žakevičienė. Minėjime dalyvavo LPKTS ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Kauno padalinių nariai, miestiečiai bei svečiai.
