Asmenybė sparčiausiai auga įveikdama jai tenkančius iššūkius. Vaikams reikia ne tik saugios aplinkos, bet ir progų patirti, kad sunkumai yra įveikiami. Todėl su moksleiviais reikia traukti į pasaulio kraštą – atsisėsti kartu ant viršukalnės ir užpildyti galvą didingais kraštovaizdžiais, ištvermės patirtimi bei gebėjimu iškęsti nepatogumus: karštį ir prakaitą, ilgą ėjimą ir nutrintas kojas, vabzdžių ir roplių baimę, alkį, troškulį ir nuovargį.
Per daugelį metų organizuodama ekspedicijas su moksleiviais ne kartą įsitikinau, kad tokios kelionės sukuria išskirtinių asmenybės ūgties progų. Vaikas, kuris bent kartą patiria, kad gali įveikti tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma, kitą kartą į iššūkį žiūri visai kitaip. Taip ugdomas ne tik fizinis ištvermingumas: formuojasi pasitikėjimas savimi, atsparumas nesėkmėms ir gebėjimas nepasiduoti sunkumams.
Iš patirties matau, kad vien pažintinių ekskursijų paaugliams nebeužtenka. Taip, muziejai ir įvairūs istoriniai objektai plečia akiratį, tačiau didžiausią įspūdį jiems dažniausiai palieka ne tai, ką išgirsta iš gido, o tai, ką patys išgyvena. Be to, vaikų dėmesio nuo pirmų minučių nelaimėjęs gidas neretai sukuria situacijas, kai lydintiems pedagogams reikia nuolat drausminti moksleivių grupę. Tai niekada nėra malonu.
Kita priežastis, kodėl vengiu įprastų išvykų su vaikais: ekskursijose iškylantis alkoholio ir kitų medžiagų vartojimo pavojus, kai tenka naktimis budėti viešbučių koridoriuose. Ši dalis mane ypač gąsdina, todėl jau ne vienerius metus organizuojame tik iššūkių kupinas keliones į kalnus.
Šių metų ekspedicijoje su 5–10 klasių Vilniaus humanistinės mokyklos mokiniais pasirinkome Prancūzijos Provansą. Per šešias dienas kopėme į kalnų viršūnes, žygiavome kanjonais ir kalnų keteromis, lankėme istorinius miestelius ir vienuolynus. Tačiau svarbiausias kelionės tikslas buvo ne aplankytų vietų skaičius. Kiekviena diena tapo nauju iššūkiu, ugdžiusiu ištvermę, bendrystę, atsakomybę ir pasitikėjimą savo jėgomis.
Kiekvienas dalyvis mokėsi savų pamokų: kantrybės, kol atvažiuosim, palaukti lėtesnio, užsirišti batus, pasitepti kremu nuo saulės, nepamiršti pasiimti vandens, nesiskųsti, nepriekaištauti, paprašyti pagalbos, ją priimti (!), pasakyti, kai esi pavargęs, klausyti vado, ramiai kvėpuoti ir tiesiog – eiti.
Žingsnis po žingsnio mes visi nueiname savo žygius. Kasmet įsitikinu, kad kelionės transformuoja asmenybę. Slovakijos Tatrai mums buvo lengva, Norvegijos Lyngenas – rimtesnis išbandymas, o Prancūzijos Provansas – malonus, tačiau ir jėgų pareikalavęs nuotykis. Kalnai yra ypatingas išbandymas: juose ir sunku, ir labai sakralu. Pasiekus viršūnę, viduje kažkas pasikeičia.
Mačiau dešimčių vaikų, užkopusių į kalną, veidus. Tikrai atrodo, kad jie akimirksniu tampa brandesni, nugalėję savo baimę ir abejones. Mėgstu tuos veidus: įraudusius, sveikus švytinčius. Ir be telefonų!
Šiandien vaikus dažnai stengiamės apsaugoti nuo visų nepatogumų. Tačiau gyvenimas nėra patogus. Todėl ir ugdymas neturėtų apsiriboti vien komfortiška aplinka. Vaikams reikia saugių, bet tikrų iššūkių, kurie leistų patirti, kad jie yra stipresni, nei patys manė. Svarbiausia – būti šalia, kai jis atranda, jog gali tą sunkumą įveikti pats. Kai jaunas žmogus grįžta iš kalnų įveikęs ne tik kilometrus, bet ir savo baimes, jis namo parsiveža kur kas daugiau nei gražias nuotraukas – jis parsiveža pasitikėjimą savimi.
