Nors sportas ir sveikas gyvenimo būdas yra jaunimo vertinami, daugelis mokinių nemėgsta fizinio ugdymo pamokų. Tai lemia įvairios priežastys, pradedant nerimu dėl savo kūno ir baigiant nepatogumu bei baime būti vertinamam ar pašieptam.
Priežastys įvairios
Vaikų, paauglių, šeimos ir porų psichologė Agnė Vaiciukevičienė teigia, kad nors tyrimų, kurie šimtu procentų įrodytų didesnį paauglių nerimą dėl savo kūno nei ankstesnių kartų, nėra, socialiniai tinklai tikrai didina spaudimą atitikti grožio standartus. Lyginimasis ir kompleksai dėl išvaizdos gali lemti nenorą persirenginėti ar dalyvauti fizinio ugdymo pamokose, o vaikinai gali turėti daugiau stereotipų, susijusių su fiziniu aktyvumu, jėga ir lytimi.
Alytaus miesto kūno kultūros mokytojų asociacijos vadovė Dovilė Narkunienė, remdamasi 18 metų darbo patirtimi, pastebi, kad vaikai vis rečiau vengia fizinio ugdymo pamokų, tačiau priežasčių vis dar pasitaiko. Jos minimos: nenoras persirenginėti, aktyvaus gyvenimo būdo pavyzdžio stoka šeimoje, nepakankamas pamokų įvairumas, gebėjimų neatitinkančios veiklos, nedrąsa, baimė suklysti, būti lėtesniems, sulaukti pastabų, ankstesnė nemaloni patirtis, silpnesnis fizinis pasirengimas ar nepasitikėjimas savo kūnu.
Diskomfortas dėl prasidėjusio brendimo
Prasidėjęs brendimas ir su juo susiję kūno pokyčiai paaugliams gali sukelti gėdos jausmą ir nedrąsumą persirengiant rūbinėje. Nors psichologė A.Vaiciukevičienė pastebi, kad merginos dažniau renkasi ilgesnes sportines kelnes, o ne tamprtes, ir tai priklauso nuo pedagogo leidimo, bendras požiūris į savo kūną ir gebėjimas jį priimti yra svarbus norint drąsiai eiti į kūno kultūros pamokas. Mergaitėms nepatogumų gali sukelti ir prasidėjusios menstruacijos bei baimė dėl pratekėjimo. Netolygus brendimas, ypač ankstyvojoje paauglystėje, taip pat gali sukelti gėdinimosi jausmą, kai vienas mokinys bręsta anksčiau nei kiti.
Ar reikia vertinti pažymiais
Mokiniai gali nerimauti ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl gebėjimų, baimės būti vertinamam ar pašieptam. Psichologė A.Vaiciukevičienė prisimena šokinėjimo per ožį pamokas, kurios sukeldavo juoką ir galėdavo paskatinti vengti fizinio ugdymo. Diskutuojama, ar kūno kultūros pamokos turėtų būti vertinamos pažymiais, nes mokiniai yra skirtingo fizinio pasirengimo. Siūloma lanksčiau žiūrėti į vertinimo kriterijus, atsižvelgiant ne tik į rezultatą (pvz., bėgimo laiką), bet ir į mokinio pastangas bei pažangą. D.Narkunienė pritaria, kad vis daugiau dėmesio skiriama individualiai pažangai, o ne galutiniam rezultatui ar lyginimuisi su kitais. Svarbu, kad kiekvienas vaikas patirtų sėkmę pagal savo gebėjimus, o gera fizinė ir psichologinė savijauta pamokoje ugdo pasitikėjimą savimi ir teigiamą požiūrį į aktyvų gyvenimo būdą.
Gera atmosfera pamokoje
Kad mokiniai mažiau vengtų fizinio ugdymo pamokų, svarbu sąmoningumas tiek mokytojų, tiek mokinių. A.Vaiciukevičienė pabrėžia, kad svarbiausias yra santykis: įsiklausymas, išklausymas, susitarimas ir leidimas rinktis. D.Narkunienė pataria, kad pamokos turėtų būti įvairesnės ir patrauklesnės, vykstančios ne tik salėje, bet ir lauke, netradicinėse erdvėse. Mokiniams turėtų būti suteikiama galimybė siūlyti ar kurti užduotis. Motyvuoti gali susitikimai su sportininkais, jų sėkmės istorijos, bendri projektai ir draugiškos varžybos. Svarbu sudaryti sąlygas patirti sėkmę, nebijoti suklysti ir nesijausti lyginamam su kitais. Kai pamokoje vyrauja gera atmosfera, pasirinkimo laisvė ir pagarba, noras dalyvauti didėja. Fizinis aktyvumas padeda geriau priimti savo kūną, pasitikėti savimi, sumažina įtampą ir gerina nuotaiką. Svarbu, kad judėjimas teiktų džiaugsmą ir būtų pritaikytas pagal kiekvieno galimybes.
