Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Dainius Genys
Erichas Frommas yra rašęs apie psichologiją kaip rūpinimąsi žmogaus siela. Sociologijos rūpestis – kolektyvinių jausmų būklė. Svarbu klausti ne tik, kodėl konkretus žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, bet ir ką jo elgesys pasako apie visuomenę bei mūsų pačių reakcijas į jį.
Lietuvoje vienas skandalas veja kitą: politinė korupcija, nepotizmas, plagijavimas. Pastarųjų savaičių žinios apie kunigų seksualinius nusikaltimus į šį foną įnešė kitokio svorio temą.
Iš pirmo žvilgsnio kunigų nusikalstama veikla ir politinės pražangos neturi nieko bendra. Pirmuoju atveju kalbame apie nusikaltimus, aukas ir institucinę atsakomybę; antruoju – apie politinės kultūros, interesų ir galios konfliktus. Tačiau juos galima sugretinti pagal mūsų reakcijas. Abiem atvejais viešojoje erdvėje kyla stiprios kolektyvinės emocijos: pyktis, pasibjaurėjimas, nusivylimas, išdavystės jausmas ir reikalavimas: kažkas pagaliau turi būti padaryta!
Tačiau ne visada aišku – kas ir kaip.
Kodėl taip reaguojame?
Émile’is Durkheimas pastebėjo, kad modernios visuomenės pagrindas – kolektyviniai jausmai, emocinis prisirišimas prie bendrų vertybių, idealų ir moralinių ribų. Kai pažeidžiama svarbi norma, visuomenė reaguoja, smerkdama elgesį ir bausdama pažeidėją ji primena pati sau, kuo tiki ir ko negali toleruoti.
Kunigystė ir politika yra ypatingos, nes abiem vaidmenims keliame ne tik profesinius, bet ir moralinius lūkesčius. Iš politiko tikimės tarnystės bendram interesui, iš kunigo – moralinio autoriteto. Todėl jų nuopuolis skaudina labiau nei eilinis nusižengimas. Pažeidžiama ne tik taisyklė – sulaužomas simbolinis pažadas.
E. Frommas pastebėjo, kad modernus žmogus išsilaisvino iš daugelio tradicinių autoritetų, tačiau autoriteto poreikis išliko. Laisvė didina atsakomybės, neapibrėžtumo ir nesaugumo naštą. Todėl autoritetais galima nepasitikėti ir kartu jų ilgėtis.
Tai labai matoma politikoje. Su kiekvienais rinkimais kartojasi viltis: gal šį kartą ateis geresni, padoresni, sąžiningesni. Nusiviliame vienais, išrenkame kitus, o procesas kartojasi. Autoritetas diskredituojamas, bet autoriteto lūkestis niekur nedingsta. Žmogus, seniai nustojęs pasitikėti institucine valdžia, gali labai stipriai reaguoti į kunigo moralinį nuopuolį. Nes pažeidžiama ne tik pasitikėjimas konkrečiu žmogumi – pažeidžiama viltis, kad kažkur egzistuoja patikima moralinė atrama.
Kai pasipiktinimas tampa ritualu
Viešas pasipiktinimas turi socialinę funkciją: reaguodami į nusižengimą mes iš naujo nubrėžiame moralines bendruomenės ribas. Socialinių tinklų emocinis bangavimas – savotiškas šiuolaikinis moralinis ritualas. Komentuojame, dalijamės, smerkiame, ginčijamės, reikalaujame tyrimų, atsistatydinimų ir reformų. Emocijos kunkuliuoja, o kuo stipresnis pasipiktinimas, tuo ryžtingesnio atsako norisi: nubausti, uždrausti, atleisti, reformuoti, išrinkti kitus!
Ten, kur padarytas nusikaltimas, būtina ne simbolinė, o reali atsakomybė ir aukų apsauga. Tačiau kodėl mums taip dažnai norisi radikalių sprendimų? Ar nuolatinis jų poreikis rodo ne mūsų moralinį stiprumą, o tai, kad kažkas sistemiškai neveikia?
Čia atsiveria šiuolaikinės visuomenės paradoksas. Kolektyvinis pasipiktinimas dar nėra kolektyvinė moralė. Skandalas leidžia trumpam pajusti moralinį bendrumą – mes žinome, kas nepriimtina, atpažįstame kaltę, reikalaujame teisingumo. Tačiau jis beveik nieko nepasako apie procesus, kurie vienokį ar kitokį elgesį suformavo. Gerai išmokome kontroliuoti moralę post factum, bet mažai domimės, kaip ji atsiranda ir kaip kasdien reprodukuojama.
E. Durkheimo laikų visuomenę nuo mūsiškės skiria tai, kad kolektyviniai jausmai šiandien vis dažniau cirkuliuoja skaitmeninėje viešojoje erdvėje, kurios veikimo principas – dėmesys, ne rimtis; reakcija, ne refleksija. Tai, kas sukelia stipresnę emociją, tampa matomesniu turiniu, o tai sukelia dar daugiau reakcijų. Taip susidaro emocinio rezonanso kilpa.
Kai emocinis rezonansas dominuoja, jis iš pažiūros patvirtina bendrą moralinę normą, tačiau gali perorientuoti pasipiktinimą nuo normos pažeidimo į grupinių ribų stiprinimą. Moralinis klausimas greitai apauga grupinėmis tapatybėmis ir priskiriama atsakomybe: kas kaltas, kas dangstė, kas žinojo, kas dabar apsimeta teisuoliu, o kas turi teisę smerkti? Pradinis klausimas apie normos pažeidimą papildomas – o kartais ir nustelbiamas – klausimu apie abstrakčius „mus“ ir „juos“.
Tada kolektyvinis jausmas ima skilti. Viename judėjime tas pats įvykis tampa įrodymu apie Bažnyčią, kitame – apie jos priešus; vienam politinis skandalas patvirtina vienos stovyklos moralinį sugedimą, kitam – priešininkų veidmainystę. Bendra moralinė norma lieka, tačiau pasipiktinimas ja vis dažniau tarnauja skirtingų grupinių tapatybių patvirtinimui.
Emocinio rezonanso spąstai
Čia slypi paradoksas, kurio E. Durkheimo laikais nebuvo galima numatyti. Tai, kas klasikinėje sociologinėje logikoje turėtų stiprinti kolektyvinį solidarumą – bendras pasipiktinimas pažeista norma, – skaitmeninėje viešojoje erdvėje gali baigtis priešingu rezultatu. Emocijos sustiprėja, tačiau bendrumas – nebūtinai.
Pavojingos ne pačios emocijos. Be pasipiktinimo neteisybe nebūtų nei moralinio bendrumo, nei daugelio visuomeninių pokyčių. Problema ta, kai emocija iš moralinio signalo tampa pagrindiniu socialinės tikrovės interpretavimo mechanizmu. Emocija pasako, kad kažkas negerai, tačiau prasčiau atsako, kodėl taip atsitiko ir ką reikėtų daryti. Ji mobilizuoja greičiau, nei leidžia suprasti.
Skiriasi du skirtingi reagavimo greičiai. Skaitmeninė aplinka pratina prie momentinio ryšio tarp stimulo, reakcijos ir rezultato. Tačiau institucinis ir moralinis pasaulis neveikia tokiu greičiu. Sudėtingą problemą reikia ištirti, suprasti jos priežastis, nustatyti atsakomybę, pakeisti procedūras ar praktikas – tam reikia laiko. Viešosios reakcijos greitis vis labiau prasilenkia su realių pokyčių greičiu: pasipiktinimas reikalauja atsakymo dabar, o tikrovė atsako vėliau.
Kai šios dvi logikos susiduria, atsiranda frustracija. Kuo stipresnis pasipiktinimas, tuo greitesnio sprendimo tikimasi. Kuo sudėtingesnė problema, tuo mažiau tikėtina, kad toks sprendimas atsiras greitai.
Lieka neužbaigto teisingumo jausmas. Kažkas kaltas. Kažkas turėjo žinoti. Kažkas privalėjo užkirsti kelią. Kažkas turi atsakyti. Kai atsakomybė priskiriama abstrakčioms grupėms – „politikams“, „Bažnyčiai“, „sistemai“, „elitui“ – emocija turi objektą, bet nebūtinai turi išrišimą. Pasipiktinimas nevirsta atkurtu pasitikėjimu. Jis nusėda į kolektyvinį moralinį nusivylimą: jausmą, kad žinome, kaip neturėtų būti, bet vis mažiau tikime, kad gali būti kitaip.
Teisingumo ilgesys ir neteisingumo nuosėdos
Skandalų visuomenėje pasipiktinimas tampa paradoksalia moralinės savireguliacijos forma: kuo mažiau pasitikime institucijomis ir autoritetais, tuo stipriau reikalaujame iš jų moralinio patikimumo; kuo labiau jų nuopuolis didina mūsų nesaugumą ir bejėgiškumą, tuo stipriau pyktis skatina ieškoti aiškaus kaltininko ir greito sprendimo. Šiuolaikinė viešoji erdvė efektyviau treniruoja gebėjimą moraliai reaguoti negu moraliai veikti. Todėl vis greičiau pastebime pažeidimą, vis stipriau jį pasmerkiame, bet kartu vis mažiau pasitikime savo gebėjimu ką nors iš tikrųjų pakeisti. Pasipiktinimas ne visada baigiasi solidarumu. Kartais jis baigiasi tik dar viena pasipiktinimo banga ir dar viena nusivylimo nuosėda.
Klausimas pamąstymui – kokia ateitis laukia visuomenės, kuri dar žino, kuo piktintis, sparčiai į tai reaguoja, tačiau vis mažiau žino, iš kur turėtų atsirasti tai, kuo būtų galima pasitikėti?
