Lietuvoje, kur žemės ūkio naudmenų plotai siekia virš 2 mln. hektarų, veikia subjektai, valdantys iki 40 tūkst. hektarų. Tokia žemės koncentracija nustebino Europos jaunųjų ūkininkų tarybos (CEJA) viceprezidentą Rūdolfą Pulkstenį ir tapo viena iš diskusijų temų Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) suvažiavime apie jaunųjų ūkininkų galimybes patekti į žemės rinką.
Rugpjūčio 29 d. vykusiame LJŪJS suvažiavime dalyvavo CEJA viceprezidentas ir jaunųjų ūkininkų organizacijų atstovai iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Nors į renginį ir diskusijas buvo kviečiami ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovai, nė vienas jų nedalyvavo.
Suvažiavimo diskusijų centre buvo strateginiai Lietuvos žemės ūkio ateities klausimai – kartų kaita, jaunų žmonių galimybės pradėti ūkininkauti, žemės ir finansavimo prieinamumas, ūkių ekonominis gyvybingumas bei sąžiningos konkurencinės sąlygos.
Žemė – viena didžiausių kliūčių jaunam ūkininkui
Diskusijoje apie Lietuvos žemės ūkio struktūrą daug dėmesio skirta tam, kokiomis sąlygomis dėl žemės konkuruoja jaunas, dar tik pradedantis ūkininkas ir didelį kapitalą bei didelius žemės plotus kontroliuojančios žemės ūkio struktūros.
CEJA viceprezidentą R. Pulkstenį nustebino diskusijoje pristatytas žemės koncentracijos mastas Lietuvoje – pateiktais duomenimis, atskirų žemės ūkio struktūrų dirbami plotai siekia iki 40 tūkst. hektarų. Dar daugiau klausimų sukėlė tai, kad ši tendencija formavosi ne vienerius metus, o politinius sprendimus, galinčius veiksmingai riboti žemės koncentraciją, iki šiol stabdė ir stabdo didžiųjų ūkių interesų grupių įtaka.
LJŪJS vertinimu, būtent todėl kartų kaitos politikos negalima susiaurinti iki vienkartinės paramos jaunam žmogui įsikurti. Jaunasis ūkininkas gali turėti išsilavinimą, idėją, verslo planą ir norą dirbti, tačiau jeigu neturi realios galimybės įsigyti ar išsinuomoti žemės, jo kelias į savarankišką ūkį tampa itin sudėtingas.
Sąjunga ir toliau kels klausimus dėl žemės koncentracijos, realaus 500 hektarų žemės įsigijimo ribojimo veikimo, susijusių asmenų kontrolės bei vienodesnių konkurencinių sąlygų jauniesiems ir pradedantiesiems ūkininkams.
„Jeigu valstybė kartų kaitą įvardija kaip prioritetą, turime žiūrėti į visą jauno žmogaus kelią į žemės ūkį. Neužtenka skirti paramą ir pasakyti – pradėk ūkininkauti. Turime atsakyti, ar tas žmogus gali gauti žemės, finansavimą ir ar jis gali realiai konkuruoti rinkoje“, – teigia LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
Kaimyninių šalių problemos labai panašios
Suvažiavime dalyvavusių organizacijų diskusijos parodė, kad Lietuva nėra išimtis. Latvijos, Estijos ir Lenkijos jaunieji ūkininkai taip pat susiduria su kartų kaitos, žemės ir kapitalo prieinamumo, didelių pradinių investicijų bei ūkių ekonominio gyvybingumo problemomis.
Iš Latvijos į suvažiavimą atvyko CEJA viceprezidentas Rūdolfs Pulkstenis, Latvijos jaunųjų ūkininkų klubo pirmininkė Sandra Eimane-Strautniece ir Latvijos delegacija.
Estijai atstovavo Estijos jaunųjų ūkininkų organizacijos prezidentas Janel Jan-Marcus Lohvart su kolega.
Lenkijos delegacijai atstovavo Lenkijos kaimo jaunimo sąjungos (ZMW) Nacionalinės vadovybės ir ZMW jaunųjų ūkininkų tarybos narys Szczepan Leszczyński su kolegomis.
Diskusijose išryškėjo ir skirtingų šalių patirties vertė – kokie sprendimai padeda jauniems žmonėms ateiti į žemės ūkį, kaip sudaromos sąlygos ūkių perdavimui ir kokios priemonės iš tiesų padeda, o ne tik formaliai deklaruoja kartų kaitos prioritetą.
Lietuvoje jaunųjų ūkininkų per 15 metų sumažėjo daugiau nei perpus
Lietuvos situacija rodo, kad laiko sisteminiams sprendimams lieka vis mažiau.
Per penkiolika metų jaunųjų ūkininkų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 41 496 iki mažiau nei 20 tūkstančių – daugiau kaip perpus.
Todėl kartų kaita jau nėra tik jaunųjų ūkininkų organizacijų ar vienos amžiaus grupės klausimas. Tai klausimas, kas po dešimties ar dvidešimties metų dirbs Lietuvos žemę, gamins maistą, perims šiandien veikiančius ūkius ir išlaikys gyvybingus šalies regionus.
LJŪJS vertinimu, jaunųjų ūkininkų politikos sėkmė turi būti matuojama ne programų ir kvietimų skaičiumi, bet tuo, kiek jaunų žmonių realiai pradeda ūkininkauti ir kiek jų po penkerių ar dešimties metų sektoriuje išlieka.
Baltijos regionui reikia stipresnio balso Europoje
Suvažiavime daug dėmesio skirta ir tam, kaip Lietuvos bei kitų regiono valstybių jaunųjų ūkininkų interesai atstovaujami Europos Sąjungos lygmeniu.
Skirtingų šalių žemės ūkio struktūra ir nacionalinės taisyklės nėra vienodos, tačiau žemės bei finansavimo prieinamumas, kartų kaita ir ūkių konkurencingumas yra bendri iššūkiai.
Todėl LJŪJS mato didelį potencialą glaudesniam Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir kitų regiono jaunųjų ūkininkų organizacijų bendradarbiavimui – ne tik keičiantis patirtimi, bet ir derinant bendras pozicijas prieš priimant sprendimus Europos Sąjungos institucijose.
Tai ypač svarbu dabar, kai formuojami sprendimai dėl būsimos Bendrosios žemės ūkio politikos ir ilgalaikių Europos Sąjungos finansavimo prioritetų.
„Mūsų šalys skirtingos, tačiau daugelis problemų sutampa. Mažesnių valstybių balsas Europoje savaime netampa stiprus. Jeigu norime, kad mūsų jaunųjų ūkininkų problemos būtų girdimos, turime daugiau bendradarbiauti, derinti pozicijas ir svarbiausiais klausimais kalbėti kartu“, – sako dr. P. Astrauskas.
Naujoji LJŪJS vadovybė aktyvesnį jaunųjų ūkininkų interesų atstovavimą Europos Sąjungos lygmeniu įvardija kaip vieną iš savo veiklos prioritetų.
Sąjunga sieks stiprinti tiesioginius ryšius su CEJA bei Latvijos, Estijos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių jaunųjų ūkininkų organizacijomis, keistis informacija ir ieškoti bendrų pozicijų svarbiausiais būsimos žemės ūkio politikos klausimais.
LJŪJS pozicija aiški – jeigu kartų kaitą laikome strateginiu Lietuvos ir Europos žemės ūkio tikslu, jaunųjų ūkininkų balsas turi būti girdimas ten, kur priimami sprendimai dėl jų ateities.
Mūsų problemos dažnai peržengia valstybių sienas. Todėl ir jaunųjų ūkininkų balsas Europoje bus stipresnis, kai kalbėsime ne pavieniui, o kartu.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga
