Nors Lietuva turi stiprią maisto pramonę su pakankamais žaliavų ir gamybos pajėgumais, krizės atveju svarbu vertinti visos maisto tiekimo grandinės atsparumą, o ne tik gamybos galimybes.
Šiuo metu galiojantis ekstremaliosios situacijos maisto aprūpinimo modelis numato, kad gyventojai pirmas 1–3 dienas turėtų pasirūpinti patys, 4–6 dienomis maisto atsargomis rūpintųsi savivaldybės, o vėliau, iki 30 dienų, tiekimą užtikrintų valstybės rezervas. Tačiau Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad dauguma savivaldybių maisto atsargų nekaupia, o parduotuvių ir jų sandėlių atsargų pakaktų tik 3–4 dienoms. Valstybės rezervo maisto atsargos sudaro tik apie 20–30 proc. numatomo poreikio, o viešai nepaskelbta, kiek žmonių ir kokioms dienoms dabartinis rezervas galėtų aprūpinti.
Šie faktai kelia klausimą dėl pasiruošimo scenarijų: kokiems atvejams ruošiamės, kiek žmonių ir kokių dienų valstybė turėtų gebėti aprūpinti, kokio dydžio rezervo reikia ir per kiek laiko jį sukaupti.
Vien atsargų sandėlyje neužtenka
Net ir sukaupus didesnį maisto produktų rezervą, jo nepakanka be užtikrinto elektros, dujų, vandens, kuro, transporto ir darbuotojų tiekimo gamybos ir pristatymo grandinei. Gyvulininkystės ūkiams būtinas ir nenutrūkstamas pašarų tiekimas. Todėl planuojant rezervą būtina galvoti ne tik apie galutinį produktą, bet ir apie sąlygas jam pagaminti bei pristatyti.
Verslas jau dalyvauja valstybės konkursuose ir prisiima įsipareigojimus saugoti maisto produktus. Tačiau krizės atveju atsargas reikės ne tik paimti iš sandėlių ir pristatyti, bet ir, jei krizė užsitęs, užtikrinti tolesnę gamybą.
Verslas turėtų dalyvauti ir planuojant
Svarbu iš anksto suderinti visų grandinės dalyvių veiksmus. Kritinėms įmonėms turi būti aišku, kaip bus užtikrinamas energijos, kuro tiekimas, logistika, darbuotojų galimybė tęsti darbą, alternatyvus vandens tiekimas ir gamybos objektų apsauga. Šie atsakymai reikalingi ruošiantis krizei, o ne jai prasidėjus.
Taip pat reikia apsispręsti, kurių įmonių veiklą krizės atveju valstybė turėtų užtikrinti pirmiausia. Prioritetas galėtų būti teikiamas dešimčiai didžiausių įmonių, kurios gamina virš 80 proc. šalies maisto produktų, arba didesnis vaidmuo tektų mažoms ir vidutinėms įmonėms bei trumposioms tiekimo grandinėms, papildomai aprūpinančioms gyventojus daržovėmis, vaisiais ir augalininkystės produktais. Valstybė turėtų prisidėti prie įmonių pasirengimo, pavyzdžiui, finansuodama alternatyvias energijos sistemas.
Verslas galėtų būti ne tik tiekėjas, bet ir planavimo partneris. Gamintojai geriausiai žino savo pajėgumus, kritines žaliavas ir silpniausias tiekimo grandinės vietas. Valstybė, matydama bendrą šalies poreikį ir saugumo scenarijus, kartu su verslu galėtų tiksliau įvertinti reikiamų atsargų dydį ir sąlygas joms pristatyti.
Svarbu ne tik kiek, bet ir ką kaupiame
Kaupiamo maisto pasirinkimas taip pat svarbus. Nuo 2025 m. mažinamas greitai paruošiamų produktų sąrašas valstybės rezervui. Krizės metu svarbu vertinti ne tik galiojimo laiką, bet ir produkto paruošimo praktiškumą, jei sutrikęs elektros, dujų ar vandens tiekimas. Todėl dalis rezervo turėtų būti formuojama iš vartojimui paruošto arba greitai paruošiamo maisto, kuriam reikia minimalių papildomų išteklių.
Vertinant žaliavų kilmę, pandemija parodė, kad didesnį atsparumą suteikia galimybė šalies viduje užsitikrinti kuo daugiau reikalingo maisto ir jo gamybai būtinų žaliavų.
Reikia ne atskirų planų, o vienos sistemos
Lietuva turi stiprų žemės ūkį ir maisto pramonę, tačiau pasiruošimas krizės sąlygomis reikalauja daugiau nei tik gamybos pajėgumų. Svarbu apsibrėžti rezervo dydį ir paskirtį, numatyti jo sukaupimo terminus bei suderinti valstybės, savivaldos ir verslo veiksmus.
Atsparumas krizės atveju atsiranda ne tada, kai kiekvienas atskirai turi savo planą, o kai visi planai veikia kartu. Tokia sistema reikalinga, kad krizės metu galėtume kalbėti ne tik apie turimas maisto atsargas, bet ir apie realų gebėjimą jomis aprūpinti žmones.
Andrius Pranckevičius, „Kauno grūdų“ generalinis direktorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas
