| Istorikas Martynas Jakulis nagrinėja maro epidemijų sampratą, pobūdį ir poveikį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojams, atsižvelgdamas į neseną pneumoninio maro atvejo žiniasklaidoje rezonansą. |
| VI–XX a. pasaulyje buvo trys pagrindinės maro pandemijos, o LDK su antruoju protrūkiu, Juodąja mirtimi (XIV–XVIII a.), susidūrė su keliais maro protrūkiais per beveik keturis šimtmečius. Nors valstybė ėmėsi prevencinių priemonių, epidemijos, ypač 1709–1710 m., išliko pražūtingos. Istoriko teigimu, XVI a. pradžioje – XVIII a. pradžioje LDK buvo apie dvidešimt maro protrūkių, kuriuos neretai katalizavo karai ir badas. Ypač didelės epidemijos kilo XVII a. viduryje ir per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721), ilgam sutrikdžiusios krašto raidą. |
| Ankstyvųjų naujųjų laikų žmonės marą suvokė kaip vieną ligą, dažnai įvardijamą kaip „užkrečiamas oras“, tikėdamiesi, kad „išvalytas“ oras padės išvengti ligos. Nors ši teorija gyvavo ilgai, maro sukėlėjas (bacila Pasteurella pestis, vėliau Yersinia pestis) ir plitimo mechanizmas (per žiurkes ir blusas) buvo perprasti tik XIX a. pabaigoje. Maras taip pat buvo suvokiamas kaip Dievo bausmė, todėl didelę reikšmę turėjo religinės praktikos ir maldos Šv. Rokui, Sebastijonui ir Rozalijai. |
| Be religinių praktikų, žmonės ėmėsi ir kitų priemonių: namų ir aplinkos švaros, aštrų kvapų augalų smilkymo, o kai kas net tikėjo, kad senų ožių kvapas atbaido marą. Siekiant užkardyti plitimą, buvo naikinami su užsikrėtusiaisiais susiję daiktai ar namai, kaip tai padarė Vilniaus jėzuitai 1710 m. Tačiau dažniausiai žmonės tiesiog bėgdavo, kaip tai padarė Motiejus Vorbekas-Lettowas, Vladislovo Vazos gydytojas. |
| Maro metu žmonės elgėsi įvairiai: vieni pasiaukojamai slaugė sergančiuosius ir laidodavo aukas, dažnai tai darydavo vienuoliai ir kunigai, kiti naudojosi situacija plėšikaudami apleistuose namuose. Miestų apsauga būdavo stiprinama, įvedamos specialios elgesio taisyklės. |
| Tikslūs maro aukų skaičiai nėra žinomi dėl institucijų veiklos sutrikimų ir vėlesnio metrikų tvarkymo. Apie poveikį sprendžiama iš netiesioginių duomenų, tokių kaip apleisti ūkiai ar metrikų knygų tendencijos. Spėjama, kad XVIII a. visuomenė atsigavo tik XVIII a. pabaigoje, o skirtinguose regionuose galėjo mirti nuo ketvirtadalio iki trečdalio gyventojų. Maras LDK ir Europoje išnyko XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau grėsmė išliko. 1713 m. įsteigta Šv. Roko gailestingųjų brolių vienuolija, o 1771 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis ragino tikinčiuosius melstis ir pasninkauti, reaguodamas į naujus protrūkius Ukrainoje ir kitur. |
Trečiadienis, 2026 m. spalio 14 d.
