Miesto vaizdas sutemus ne išnyksta, o yra iš naujo suformuojamas dirbtinio apšvietimo, kuris išryškina svarbias erdves, o kitas palieka tamsoje. Šie sprendimai ne tik padeda orientuotis ir kuria saugumo jausmą, bet ir atspindi miesto vertybes bei prioritetus.
Šią vasarą University College Cork (Airija) studentė Medeina Macijauskaitė, Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos vasaros praktikos metu, vadovaujama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docento Rimvydo Leipaus, tiria šį reiškinį. Jos tyrimas „Nakties spalva: ideologija, galia ir miestas dirbtinėje šviesoje“ nagrinėja dirbtinį apšvietimą ne tik kaip infrastruktūros elementą, bet ir kaip žmogaus savijautą, miesto suvokimą bei erdvių regimumą formuojančią priemonę.
LMT šiemet finansuoja 236 studentų vasaros praktikos vietas. Studentai liepos–rugpjūčio mėnesiais atlieka mokslo ir meno tyrimus Lietuvos institucijose, bendradarbiaudami su patyrusiais mokslininkais ir menininkais. Rugpjūčio 26 d. rezultatai bus pristatyti baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
Miesto šviesa – ne vien techninis sprendimas
M. Macijauskaitė praktinį tyrimą Kaune atlieka keliais etapais: lankosi reprezentacinėse, pramoninėse ir gyvenamosiose miesto erdvėse, fotografuoja skirtingus dirbtinio apšvietimo tipus, fiksuoja jų ypatybes kolorimetru ir stebi, kaip šviesa keičia naktinio miesto vaizdą. Vizualinį tyrimą papildo refleksinis dienoraštis, kuriame studentė žymi savo mintis, emocijas ir pojūčius, siekdama įvertinti ne tik vizualinį, bet ir psichologinį dirbtinės šviesos poveikį.
„Tyrimo esmė – parodyti, kad apšvietimas nėra vien techninis sprendimas. Skirtingi jo tipai ir atspalviai, net jei pasirenkami ne visada sąmoningai, veikia žmogų ir jo pojūčius. Miesto infrastruktūroje šviesa pirmiausia tampa saugumo simboliu, tačiau kartu ji suvokiama ir kaip miesto pažangos ženklas“, – teigia M. Macijauskaitė.
Praktikos vadovas R. Leipus pastebi, kad naktinis miestas, sąmoningai stebint apšvietimą, atsiskleidžia ne kaip dienos tęsinys, o kaip naujai sukuriama erdvė. „Šviesa nustato regimumo hierarchiją: vieni pastatai, paminklai, reklamos ar gatvės tampa ryškūs ir svarbūs, o kitos vietos pasitraukia į tamą. Ji gali reprezentuoti istoriją ir galią, skatinti vartojimą, kurti saugumo pojūtį arba, priešingai, pabrėžti socialinę atskirtį. Miesto vaizdas nėra neutralus – tai pasirinkimų sistema, parodanti, ką miestas nori padaryti matomą“, – aiškina R. Leipus.
Netikėtas Vilijampolės vaizdas
Tyrinėdama Kauno vietas, M. Macijauskaitė pastebėjo kontrastų tarp senųjų ir naujai formuojamų rajonų, tačiau kai kurie stebėjimai paneigė išankstinius įspūdžius. Vienu netikėčiausių atradimų tapo Vilijampolė, anksčiau sieta su tamsios ir nesaugios vietos įvaizdžiu.
„Net senosios Vilijampolės gatvės yra gana ryškiai apšviestos, o naujai besiformuojančiuose kvartaluose Neries papėdėje įrengta daug šviestuvų. Tai man buvo netikėta ir privertė peržiūrėti kai kuriuos teorinėje tyrimo dalyje suformuluotus teiginius“, – sako studentė. Kitose miesto vietose išryškėjo apšvietimo skirtumai tarp senesnių ir naujesnių gyvenamųjų bei pramoninių rajonų: senose Petrašiūnų erdvėse apšvietimo mažiau, o naujuose kvartaluose vyrauja ryškios, dažnai LED šviesos.
„Apšvietimas išryškina miesto prioritetus. Aiškiai matyti kontrastas tarp senųjų ir naujųjų gyvenamųjų ar pramoninių rajonų. Man taip pat labai įdomu stebėti, kaip skirtingų spalvų šviesa keičia ne tik aplinkos suvokimą, bet ir žmogaus psichologinę būseną“, – pažymi M. Macijauskaitė.
Nuo stebėjimo – prie pagrįstos interpretacijos
Svarbiausia praktikos užduotis – išmokti atskirti tai, kas iš tiesų matoma, nuo to, kaip matomas vaizdas interpretuojamas. Pasak R. Leipaus, būtina tiksliai aprašyti šviesos šaltinių išsidėstymą, įvertinti, ką apšvietimas išryškina ir ką palieka nematoma, bei stebėti, kaip jis keičia erdvės suvokimą ir žmogaus savijautą. Tik tuomet galima kelti klausimus apie socialines, politines ar kultūrines regimybės organizavimo reikšmes.
„Pagrįstą analizę nuo pernelyg laisvos interpretacijos skiria argumentai. Teiginys turi remtis stebėjimu, skirtingų vietų palyginimu, miesto istorija, konkrečiais sprendimais ar teoriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, nepakanka mėlyną šviesą pavadinti šalta ar svetima. Reikia parodyti, kur ji naudojama, ką išskiria, kaip veikia žmogaus santykį su ta vieta ir kuo ši erdvė skiriasi nuo kitų“, – aiškina praktikos vadovas.
M. Macijauskaitė surinktą medžiagą sistemina vizualiniame tyrimo atlase, kuriame jungia stebėjimus, fotografijas, miesto planus ir trumpus aprašymus. Tai ne tik archyvas, bet ir erdvė, kurioje studentė, atrinkdama, grupuodama ir lygindama vaizdus, savarankiškai formuoja savo požiūrį į tiriamą miestą.
„Mano, kaip praktikos vadovo, užduotis nėra pateikti paruoštą interpretaciją. Padedu susiaurinti tyrimo objektą, suformuluoti klausimus ir pasirinkti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima palyginti skirtingas miesto erdves. Studentui tai suteikia interpretacijos laisvę, tačiau kartu – ir atsakomybę savo įžvalgas pagrįsti“, – sako R. Leipus.
Tyrimo vertė – nuo žmogaus savijautos iki miesto planavimo
Tyrimo rezultatai gali būti reikšmingi diskutuojant apie viešųjų erdvių kokybę, gyventojų saugumą ir gerovę, šviesos taršą, socialinę atskirtį bei miesto tapatybę. Jie taip pat skatina kritiškiau vertinti kasdienius, atrodytų savaime suprantamus, infrastruktūros sprendimus.
„Šis tyrimas galėtų būti pasitelkiamas diskusijose apie saugumą ir žmonių gerovę gyvenamojoje aplinkoje, nes juo siekiama atskleisti dirbtinės šviesos poveikį žmogui ir jo savijautai. Tyrimo įžvalgos galėtų būti naudingos ir planuojant miesto infrastruktūrą bei svarstant, ko iš tiesų reikia skirtingų miesto vietų gyventojams“, – teigia M. Macijauskaitė.
R. Leipus pabrėžia, kad toks tyrimas leidžia apie miesto apšvietimą kalbėti gerokai plačiau nei vien techniniu ar estetiniu požiūriu. Jis susijęs su tuo, kaip miestas reprezentuoja save, kaip elgiasi su savo paveldu, kokias erdves laiko svarbiomis ir kam jos kuriamos.
„Šviesa ne tik leidžia miestą matyti – ji aktyviai formuoja, kokį miestą matome ir kaip jame jaučiamės“, – apibendrina praktikos vadovas.
Kaip dirbtinė šviesa keičia miesto erdves ir žmogaus santykį su jomis, M. Macijauskaitė plačiau pristatys rugpjūčio 26 d. LMT organizuojamoje baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
