Net ir tuo atveju, kai žmogus pasirašo Donoro kortelę – organų donorystės simbolį, organai neaukojami donorystei, jei artimieji pareiškia nesutikimą.
Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro vadovo pareigas laikinai einanti Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos centro koordinatorė, gydytoja anesteziologė reanimatologė Rasa Bracaitė, neretai dalyvaujanti diagnozuojant smegenų mirtį bei identifikuojant organų donorą, pastebi, kad retas potencialus organų donoras buvo pasirašęs Donoro kortelę.
Per praėjusius metus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje identifikuota trylika potencialių organų donorų, iš kurių šeši – efektyvūs donorai, kai, mirus žmogui, iš jo paimtas transplantacijai bent vienas audinys ar organas.
Nei vienas iš jų neturėjo Donoro kortelės, bet jų artimieji vis dažniau sutinka aukoti mirusiojo organus donorystei.
Pirmieji – medikų sprendimai
Kiekvienas pacientas, tapęs potencialiu organų donoru, gydytojo atmintyje išlieka ilgai.
Gydytojos anesteziologės reanimatologės Rasos Bracaitės atmintyje įstrigusi jauno vyro mirtis.
Pasak specialistės, į Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių jis buvo atvežtas dėl sunkios galvos smegenų traumos, identifikuota galvos smegenų mirtis.
Medikai suprato, kad jaunuolio išgelbėti nepavyks, bet, kol plaka širdis – trumpas laikas, kai tėvus tenka informuoti ne tik apie vaiko mirtį, bet ir apie galimybę aukoti organus donorystei.
Medikus nustebino mamos reakcija, kai ji sutiko paaukoti donorystei visus organus, nes tai buvo jo valios įvykdymas.
„Mano sūnus visą gyvenimą stengėsi visiems padėti, dalino save, savo meilę, gerus darbus darė dėl žmonių. Net nėra minties, kad galėtų būti kitaip“, – atsakė mama, paklausta, ar sutiktų sūnaus organus aukoti donorystei.
Šis jaunas donoras, po savo mirties tinkamus organus ar audinius padovanojęs gydymo laukiantiems asmenims, net septyniems žmonėms suteikė galimybę atgauti gyvenimo kokybę ir pagerinti sveikatos būklę.
„Kai Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra žmogus, kuriam diagnozuota trijų balų koma, dėl galvos smegenų traumos, hemoraginio ar išeminio galvos smegenų insulto, mes identifikuojame smegenų mirtį“, – pasakoja gydytoja pirmuosius sprendimus, kuriuos tenka priimti, kai pacientas tampa organų donoru.
Kviečiamas konsiliumas, kuriame dalyvauja anesteziologai – reanimatologai, neurologas arba neurochirurgas.
Pirmiausia atliekama smegenų kraujagyslių angiografija arba kompiuterinė angiografija.
Jei patvirtinama smegenų mirtis, pagal esamą tvarką, informuojamas RŠL žmogaus audinių ir organų donorystės koordinatorius ir Kauno regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro atsakingas darbuotojas, informuoja Transplantacijos biurą, Organų donorų bazėje tikrinami duomenys, ar miręs žmogus nėra Donoro kortelės turėtojas.
Artimųjų sutikimas – galutinis
„Yra ar nėra Donoro kortelė, paskutinį ir lemiamą žodį pasako artimieji“, – sako gydytoja R. Bracaitė, patvirtindama, jog kai mirusysis yra organų donorų duomenų bazėje, procesas truputį lengvesnis.
Medikai pradeda donoro ruošimo procesą: atliekami tyrimai, procedūros.
Praėjusiais metais iš 13-os potencialių organų donorų nei vienas neturėjo Donoro kortelės.
Gydytojai R. Bracaitei per netrumpą praktiką gal 10-12 proc. potencialių organų donorų turėjo kortelę.
„Tačiau net ir tokiu atveju sprendimą lemia artimieji ir jų sutikimas yra galutinis“, – sako anesteziologė reanimatologė R. Bracaitė, kuriai dažnai tenka susidurti su artimųjų baimėmis ir mitais apie organų donorystę.
Kartais nurinka ir taip, kad artimieji nežino, kad artimas žmogus turėjo pasirašęs Donoro kortelę.
Žinia, kad pacientas neišgyveno, artimiesiems pirmiausia sukelia šoką. Ir tai suprantama, nes laiko tarpas nuo sveiko žmogaus iki mirties – labai trumpas.
Artimiems sunku susitaikyti su šia netektimi, juo labiau, kad tai nutinka labai greitai.
Atsisakymo aukoti organus donorystei priežastys įvairios. Vieni nesutinka dėl religinių įsitikinimų, kitų artimieji buvo išsakę norą būti palaidoti su visais organais.
Gydytoja prisiminė praėjusią vasarą rengtą organų donorę – jauną moterį. Sutikimo teko prašyti jos vyro.
„Jei tai būtų mano valia – aš sutinku, bet ji yra sakiusi, kad nori būti palaidota su visais organais ir buvo kategoriškai prieš organų donorystę“, – atskleidė jaunas vyras sprendimo motyvus.
Būna, kad vaikai sutinka, supranta, bet nenori nusižengti mamos valiai.
Organų donorystę stabdantys mitai
Manoma, kad organų Donoro kortelių gyventojai pasirašytų daugiau, jei nestabdytų visuomenėje sklandantys mitai.
Vienas jų, kai žmonės mano, jeigu pasirašys donorystės kortelę ir kas nors nutiks, medikai mažiau gydys.
„Mes, medikai, su taip mąstančiais nesusiduriam, nes, gydydami pacientą, net nežinome, ar žmogus, atvežtas iš avarijos ar ištiktas insulto, turi Donoro kortelę. Tai sužinome tik tada, kai jau potencialaus organų donoro procesas pradėtas“, – paneigia šį mitą gydytoja anesteziologė reanimatologė R. Bracaitė.
Tuo atveju, kai potencialus organų donoras yra pasirašęs Donoro kortelę ir jei gydytojai galėtų nebeatsižvelgti į artimųjų nuomonę, kortelės turėjimas labai palengvintų procesą ir medikų darbą.
Pasak gydytojos, ir organai būtų kokybiškesni, nes greičiau vyktų procesas, kuriame labai svarbus laikas išlaikyti gerą kraujotaką bei kokybiškus organus.
Todėl tuos, kurie planuoja pasirašyti Organų donoro kortelę, medikė drąsina dėl nieko nebijoti.
„Jei turite tokią nuostatą, kad norite padėti žmonėms, pasirašykite Donoro korteles, nes tai yra labai kilnus poelgis, kilnus darbas savo artimui. Jei jau patys nebegalime šioje žemėje gyventi, tai gelbėjam kitų žmonių gyvybes“, – sako gydytoja R. Bracaitė.
Pagalba gyviesiems išties didelė. Vienas organų donoras gali aukoti akių ragenas, širdį, plaučių-širdies kompleksas, kepenis, inkstus.
Organų donorystei pritarti galima užpildant prašymą internetu ntb.lt svetainėje.
