2026 m. Nobelio ekonomikos premija skirta amerikiečių ekonomistams Stanfordo universiteto profesoriui emeritui Robertui E. Hallui ir Kolumbijos universiteto profesoriui Michaelui Woodfordui už mikroekonominius makroekonominio stabilizavimo pagrindus. Jų sukurti ekonominiai modeliai padėjo geriau suprasti, kaip žmonių ir įmonių sprendimai veikia visą ekonomiką ir kaip vyriausybės bei centriniai bankai gali sumažinti ekonominių krizių poveikį. Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorius Linas Tarasonis pasakoja, kuo reikšmingi šių metų laureatų darbai, kodėl ekonomikai svarbūs mūsų lūkesčiai ir kaip šios teorijos pritaikomos praktikoje.
Nuo ekonomikos rodiklių prie žmonių sprendimų
Pasak prof. L. Tarasonio, šių metų Nobelio ekonomikos premija svarbi tuo, kad laureatų darbai pakeitė patį požiūrį į ekonomikos veikimą: „Anksčiau ekonomistai dažniausiai žiūrėjo į ją „iš paukščio skrydžio“, per bendrus skaičius ir jų tarpusavio ryšius. R. E. Hallas ir M. Woodfordas parodė, kad už BVP ir infliacijos skaičių slypi milijonai kasdienių sprendimų: ar šeima Kaune pirks automobilį, ar parduotuvių tinklas kels kainas, ar įmonė Klaipėdoje samdys naujų darbuotojų. Šie sprendimai priklauso ne tik nuo šiandienos, bet ir nuo to, ko žmonės tikisi ateityje.“
Profesorius pabrėžia, kad abu laureatai svariai prisidėjo prie naujo požiūrio į makroekonomiką formavimo: „R. E. Hallas parodė, kaip mūsų lūkesčiai lemia vartojimą, kuris sudaro didžiąją dalį visos paklausos. M. Woodfordas šias įžvalgas sujungė į išbaigtą modelį, aprašantį, kaip palūkanos, kainos ir gamyba veikia viena kitą. Iš jų darbų gimė naujoji keinsinė ekonomika, kuri šiandien yra standartas tiek universitetų auditorijose, tiek centriniuose bankuose ir finansų ministerijose. Kitaip tariant, jie ne tik paaiškino, kaip veikia ekonomika, bet ir davė politikams įrankius, kaip ją stabilizuoti.“
Ką iš tiesų atrado Nobelio premijos laureatai?
VU EVAF docentas dr. Arūnas Burinskas sako, kad nors abu Nobelio premijos laureatai prisidėjo prie šiuolaikinės makroekonomikos raidos, jų tyrimai nagrinėjo skirtingus ekonomikos veikimo aspektus.
„R. E. Hallas tyrė, kaip žmonės priima sprendimus dėl vartojimo ir taupymo. 1978 m. paskelbtame straipsnyje jis parodė, kad žmonių vartojimo sprendimai priklauso ne tik nuo dabartinių pajamų, bet ir nuo turimos informacijos apie ateitį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus iš anksto žino, kad jo atlyginimas padidės, jis gali pradėti keisti išlaidų planus dar prieš gaudamas didesnes pajamas. Vis dėlto tokia galimybė priklauso ir nuo santaupų bei skolinimosi sąlygų“, – aiškina doc. A. Burinskas.
Pasak mokslininko, M. Woodfordo tyrimai padėjo geriau suprasti, kaip žmonių ir įmonių lūkesčiai veikia pinigų politikos rezultatus. „M. Woodfordas šį požiūrį į ateities lūkesčius pritaikė pinigų politikos analizei. Jo darbai, tarp jų 2003 m. išleista knyga „Interest and Prices“, padėjo paaiškinti, kaip centrinių bankų sprendimai dėl palūkanų normų veikia vartojimą, investicijas, gamybą ir infliaciją. Svarbu tai, kad žmonės ir įmonės reaguoja ne tik į šiandien priimamus sprendimus, bet ir į tai, kokios ekonominės politikos tikisi ateityje.
Šie tyrimai tapo svarbia naujosios keinsinės makroekonomikos dalimi. Ja grindžiami modeliai leidžia vertinti, kaip ekonomika gali reaguoti į skirtingas politikos priemones, ir padeda centriniams bankams bei vyriausybėms priimti labiau pagrįstus sprendimus“, – apibendrina doc. A. Burinskas.
Kodėl ankstesnės ekonomikos teorijos nebeveikė?
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vakarų šalių ekonomikos susidūrė su reiškiniu, kuris metė iššūkį iki tol taikytiems ekonomikos modeliams. Ekonomikos augimas lėtėjo, nedarbas didėjo, tačiau kainos ir toliau kilo. Šis reiškinys vadinamas stagfliacija.
„Anuomet kainos buvo laikomos pagrindiniu mechanizmu, grąžinančiu ekonomiką į pusiausvyrą. Tikėtasi, kad augant nedarbui kainų augimas sulėtės. Stagfliacijos metu šis mechanizmas sugriuvo: žmonės ir įmonės tikėjosi, kad infliacija tęsis, todėl algos ir kainos kilo net silpstant paklausai. Valdžia, remdamasi senomis taisyklėmis, dar ir skatino ekonomiką, todėl infliacija užsitęsė daugelį metų. Laureatai parodė, kad įmonės, keisdamos kainas, remiasi lūkesčiais. Jie taip pat paaiškino, kodėl pabrangus energijai ekonomiką reikia ne skatinti, o vėsinti“, – sako prof. L. Tarasonis.
Šių metų laureatų darbai padėjo sukurti naujus ekonominius modelius, kuriuose svarbią vietą užima ne tik esami ekonomikos rodikliai, bet ir tai, kaip žmonės bei įmonės vertina savo ateitį.
Lūkesčiai, galintys pakeisti ekonomikos kryptį
Vienas svarbiausių R. E. Hallo ir M. Woodfordo tyrimų aspektų – ateities lūkesčių įtaka dabartiniams ekonominiams sprendimams. Prof. L. Tarasonio teigimu, tai, ko tikimės ateityje, gali paveikti ekonomiką jau šiandien.
„Jei bijome netekti darbo, taupome jau dabar, ir kai taip elgiasi daugelis, ekonomika sulėtėja. R. E. Hallas parodė, kad maždaug 80 proc. namų ūkių JAV planuoja į priekį. Svarbiausia, kad tai atveria erdvę pačiai politikai. Centrinis bankas veikia ekonomiką ne tik šiandienos sprendimais, bet ir tuo, ką žada daryti rytoj. Jei įmonė Vilniuje tiki, kad Europos centrinis bankas suvaldys infliaciją, ji mažiau kels kainas ir infliaciją pavyks nuraminti su mažesniais nuostoliais darbo vietoms. Todėl patikimumas, skaidrumas ir aiški komunikacija šiandien yra tokie pat svarbūs įrankiai kaip ir pačios palūkanos“, – sako ekonomistas.
Taigi centrinių bankų sprendimų poveikis priklauso ne vien nuo nustatytų palūkanų normų, bet ir nuo visuomenės bei verslo pasitikėjimo būsima ekonomine politika.
Nobelio laureatų tyrimai reikšmingi vertinant pastarųjų metų ekonominius sukrėtimus
Šių metų Nobelio premija įvertinti modeliai nėra vien teoriniai. Jais remiamasi svarstant, kaip ekonomika galėtų reaguoti į palūkanų normų, mokesčių ar kitų ekonominės politikos priemonių pokyčius.
„M. Woodfordo modelis veikia kaip laboratorija, kurioje galima pasitikrinti, kas nutiktų pakeitus palūkanas ar mokesčių politiką. Tokiais modeliais remiasi ir Europos centrinis bankas, nustatantis palūkanas Lietuvai, ir finansų ministerijos bei Tarptautinis valiutos fondas, vertinantys mokesčių ar išmokų poveikį. Modeliai patys sprendimų nepriima: palūkanas vis tiek nustato žmonės, atsižvelgdami ir į kitus duomenis bei savo patirtį. Tačiau modeliai tapo bendru pagrindu, kuriuo remdamiesi ekonomistai ir politikai aptaria, kokių veiksmų imtis“, – pasakoja profesorius.
Pasak jo, šių teorijų reikšmę galima įžvelgti ir vertinant pastarųjų metų ekonominius sukrėtimus Europoje: „2022 m. infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių euro zonoje. Europos centrinis bankas kėlė palūkanas, ir daugelis tai pajuto per išaugusias būsto paskolų įmokas. Tai buvo nemalonu, bet infliacija atslūgo, ir 1970-inių sąstingis nepasikartojo. Ribotumai: modelis nenumato netikėtų krizių, tokių kaip karas ar pandemija. Be to, jis veikia tik tol, kol žmonės pasitiki centriniu banku.“
Praktinė reikšmė išryškėja krizių laikotarpiu
Nors makroekonominiai modeliai gali atrodyti nutolę nuo kasdienio gyvenimo, jų pagrindu priimami sprendimai veikia kainas, užimtumą, paskolų įmokas ir gyventojų finansinį saugumą. Ekonomikos stabilizavimo priemonių reikšmė ypač išryškėja krizių laikotarpiais.
„Krizės labiausiai skaudina tuos, kurie turi mažiausiai santaupų. Lietuva tai prisimena iš 2009 m., kai ekonomika smuko maždaug 15 proc., o nedarbas pakilo beveik iki 18 proc. Per pandemiją, sparčiai įsijungus ir Europos centriniam bankui, ir vyriausybei, ekonomika beveik nesusitraukė. Šimtu procentų įrodyti, kad tai lėmė laureatų darbai, neįmanoma. Vis dėlto ekonomistai sutaria, kad geresnė politika padėjo: krizės neišnyko, bet tapo trumpesnės ir mažiau žalingos“, – apibendrina prof. L. Tarasonis.
2026 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatai Robertas E. Hallas ir Michaelas Woodfordas dirba atitinkamai Stanfordo ir Kolumbijos universitetuose JAV. Švedijos karališkoji mokslų akademija jų tyrimus įvertino už tai, kad jie suteikė tvirtesnį teorinį pagrindą ekonomikos stabilizavimo politikai. Laureatams skirta 12 mln. Švedijos kronų premija, kurią jie pasidalys po lygiai.
