Parko bibliotekoje įvyko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jolandos Bukauskienės, gyvenančios Šilagalyje (Panevėžio r.), poezijos knygos „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“ pristatymas.
Į susitikimą susirinko poezijos mylėtojai, bičiuliai ir bendraminčiai – visi, kuriems artimas jautrus žodis ir tikras nuoširdus pokalbis apie gyvenimą.
Viešnia, daugeliui pažįstama kaip pedagogė, yra dirbusi J. Balčikonio ir 5-ojoje gimnazijose, o šiuo metu gimtosios kalbos moko Ramygalos vaikus.
Tačiau šį vakarą ji atsiskleidė kaip atvira kūrėja, drąsiai kalbanti apie vidinį pasaulį ir patirtis, sugulusias į eiles.
2025 m. išleistoje knygoje išspausdinta net 212 eilėraščių. Tai brandūs, prasmingi, gyvi tekstai, jautrus ir drąsus autorės žvilgsnis į gyvenimą, atskleidžiantis įvairias jo spalvas: nuo šviesių, meilės kupinų akimirkų iki gilių, jautrių išgyvenimų.
Eilėraščiai liudija autorės vidinę brandą ir gebėjimą įžvelgti tai, kas slypi po kasdienybės paviršiumi.
J. Bukauskienės kūryboje dažna nostalgija, trapumo pajauta, tačiau kartu juntamas ir tikėjimas, viltis, ramybė.
Knygos pavadinimas „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“ kviečia suabejoti pirmuoju įspūdžiu ir pažvelgti giliau į žmones, santykius, gyvenimo aplinkybes.
Pasak J. Bukauskienės, gyvenime ne kartą teko įsitikinti, kad išorinis vaizdas dažnai klaidina – už šypsenos gali slėptis skausmas, o už tylos – neišsakytos istorijos.
Po kasdienybės paviršiumi slypi kur kas daugiau, nei galime pamatyti iš pirmo žvilgsnio.
Pristatymo metu autorė dalijosi prisiminimais apie pirmuosius savo eilėraščius, parašytus dar tuomet, kai prieš daugiau nei trisdešimt metų mokytojavo Panevėžyje.
Ji prisipažino, kad rašė pirmiausia sau – negalvodama, kad kada nors, kas nors juos skaitys.
Daugelis atsirado spontaniškai – kaip būdas išbūti skausmą, neprarasti vidinės šviesos ir eiti pirmyn.
„Rašau, kai skauda“, – prisipažino ji. Eilių ji nei „šlifavo“, nei dailino – svarbiausia buvo tikrumas ir akimirkos autentiškumas.
Ne vienas eilėraštis gimė ant popierinės servetėlės, atsitiktinio lapelio ar sąsiuvinio paraštėje.
„Daug eilėraščių tiesiog dingo, užrašai sudegė, todėl nutariau išleisti knygą, kuri yra tarsi mano dienoraščio fragmentai“, – susirinkusiesiems atviravo J. Bukauskienė.
Susitikimo metu skambėjo ir pačios autorės skaitomi eilėraščiai, leidę klausytojams dar labiau pajusti knygos nuotaiką ir autorės vidinį pasaulį.
Poetė kalbėjo ne tik apie kūrybą, bet ir apie gyvenimą – šeimą, brolius, tėvus, dukrą, gražią vaikystę, artimųjų svarbą.
Jautriai dalijosi ir asmeniškais išgyvenimais, prisiminė keistas nuojautas bei sapnus, kurie kartais išsipildo.
Pasakojo ir apie savo ilgametį augintinį – protingą, jau penkiolikos metų sulaukusį katiną, kuris taip pat pateko į jos eiles.
Vakaro pabaigoje autorė palinkėjo visiems ir sudėtingiausiose situacijose ieškoti šviesos – bent mažos priežasties džiaugtis.
Anot jos, net sunkiausios patirtys gali tapti vidinės stiprybės šaltiniu, o tikrumas ir sąžiningumas su savimi padeda išsaugoti ramybę.
Šis renginys dar kartą priminė, kad poezija gimsta iš tikrų jausmų ir patirčių, o nuoširdus žodis visuomet randa kelią į skaitytojų širdis.
