Profesorius daktaras Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
Prieš 140 metų lietuvių išeivijoje įvyko svarbus įvykis – šviesuomenė viešai prabilo apie būtinumą įkurti bendrą visų Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių organizaciją. Ši savišalpos organizacija turėjo rūpintis nariais, telkti juos lietuvybės pagrindu, stabdyti jų asimiliaciją JAV visuomenėje, ypač atitraukiant juos nuo lenkų organizacijų ir lenkiškos bažnyčios. Pirmoji tokia organizacija, įkurta 1886 m., per savo šimtmetį veiklos paliko gilų pėdsaką JAV lietuvių tautiniame, kultūriniame gyvenime, rūpinosi naujais imigrantais, nariais ir jų šeimomis. Šios organizacijos istorija atspindėjo visos JAV lietuvių išeivijos veidą.
Tai buvo drąsus siekis, nes lietuvių emigracija JAV tuo metu dar buvo gana jauna ir negausi. Lietuviai masiškiau JAV ėmė vykti tik prieš 20 metų. Manoma, kad tuo metu JAV buvo apie 50 tūkstančių lietuvių, pasklidusių po rytines valstijas, silpnai organizuotų – veikė tik kelios lietuviškos draugijos ir parapijos. Iniciatorių gretose buvo vienas iš „aušrininkų“, daktaras Jonas Šliūpas (1861–1944).
Tautinio susivienijimo idėjos užuomazgos
Pirmieji lietuviai emigrantai neretai glausdavosi prie anksčiau atvykusių į JAV lenkų, kurie jau turėjo gausesnes draugijas ir lenkiškas parapijas. Tačiau, pasak išeivijos istoriko dr. Antano Kučo, santykiai tarp vietos lenkų ir lietuvių palaipsniui ėmė taisytis. Lenkai dažnai pašiepdavo lietuvius už netaisyklingą lenkų kalbą, panieką lietuvių kalbai. Istorikas rašo: „dar prieš mūsų Susivienijimo įkūrimą, Amerikos lietuviai, besibroliaudami su lenkais, jau ne vienoje vietoje buvo nudegę pirštus. Laisvon žemėn atkeliavę, savo jėgas pajutę, jie lengvai savo širdyse nusprendė, kad gana jau bus svetimiems vergauti, kad laikas eiti savo keliu. Išsimėtę po plačią Ameriką, nors ir gausūs būdami, lietuviai vis vien neturės jokios reikšmės, jeigu jie neturės bendro ryšio, vienos bendros organizacijos, vieno visų lietuvių Susivienijimo“.
Bendro JAV lietuvių susivienijimo pradininku laikomas J. Šliūpas. Nuo 1884 m., kai atvyko į JAV, jis aktyviai darbavosi siekdamas sujungti visus lietuvius ir atitraukti juos nuo ryšių su lenkais. Niujorke jis suorganizavo Lietuvos mylėtojų draugiją ir pradėjo leisti pirmąjį ryškiai tautiniu pagrindu paremtą JAV lietuvių laikraštį „Lietuwiszkasis Balsas“ (toliau – L. Balsas). Jo pirmasis numeris pasirodė 1885 m. liepos 2 d. Laikraštis griežtai atsiribojo nuo bet kokių unijų su lenkais, o prie jų linkusius lietuvius praminė „naujalenkiais“. Pirmame numeryje buvo publikuota Antano Jurgelaičio mintis apie leidinio tikslą: „Mes nemislijame atkelti Lietuvą ir ją aprubežiuoti kaip kitais amžiais buvo, tik norime atminti savo tautą, kalbą ir raštus bei kitoms tautoms parodyti, kad nesame numirę nei kalba, nei dvasia“.
Apie susivienijimą pirmą kartą prabilta 1886 m. vasario 20 d. Lietuvos mylėtojų draugijos susirinkime. Jame dalyvavo J. Šliūpas, Pijus Paseckas, Pranas Ramanauskas, Bučinskas, V. Džiankauskas ir Antanas Juškauskas. Kalbėta, kad tik sutelkus lietuvius bus lengviau išlaikyti laikraštį, statyti bažnyčias ir tautinius namus, žinoti, kur kas gyvena ir kiek jų yra. Dauguma pritarė šiai idėjai. Susirinkime taip pat paminėta ir nauda, kurią lenkai gauna iš savo 1880 m. įkurtos organizacijos (Związek Narodowy Polski): ligonių pašalpos, parama mirusiųjų artimiesiems, pagalba lenkų tautos reikalams. (Reikia priminti, kad pirmą tokį susivienijimą 1836 m. įkūrė airiai, treti buvo čekai – 1884 m., o žydai penkti – 1888 m.). P. Paseckas taip pat pažymėjo, kad lenkai nuolat kviečia lietuvius į savo parapijas ir organizacijas, tačiau Šenandorio, Bruklino ir Niujorko parapijose lietuviai jau buvo apgauti lenkų ir aukos, surinktos naujai atvykusių lietuvių globai, buvo naudojamos lenkams paremti. Su tuo, anot jo, reikėjo baigti.
Susivienijimo Visų Lietuvninkų Amerikoje įkūrimas
Po dviejų mėnesių, balandžio 17 d., minėtos draugijos susirinkime pradėtas praktiškai svarstyti tokio susivienijimo steigimo klausimas. Buvo paskirta komisija, kuriai pavesta susisiekti su kitomis devyniomis lietuviškomis draugijomis ir pakviesti jas prisidėti prie projektuojamos organizacijos. Komisijos pirmininku išrinktas P. Paseckas, sekretoriumi – A. Juškevičius. J. Šliūpas parengė būsimo Susivienijimo konstituciją ir paskelbė ją „L. Balse“. Atsiliepė keturios draugijos: Niujorko Šv. Kazimiero, Voterberio Šv. Kazimiero, Šenandorio Šv. Jurgio ir Vytauto. Komisija nusprendė sušaukti steigiamąjį susirinkimą (seimą) Šenandoryje 1886 m. rugpjūčio 15 d., kurį surengti įsipareigojo Šv. Jurgio draugija. Į seimą atvyko 11 delegatų: iš Niujorko – P. Paseckas, P. Ramanauskas, J. Šliūpas; iš Baltimorės – Mikas Obelaitis; iš Šamokino – Silvestras Bruožis; iš Šenandorio – Matas J. Andriukaitis, Vincas Juodkojis, Andrius Kapočius, Jonas Matulevičius, Stasys Miliauskas ir Jonas Skritulskas.
Seime buvo įkurtas Susivienijimas Visų Lietuvninkų Amerikoje (toliau – SVLA) ir priimta konstitucija, kurioje numatyti šie tikslai: 1. Pirkti žemes, namus, steigti mokyklas, statyti bažnyčias. 2. Steigti prieglaudas našlaičiams ir seneliams. 3. Įsteigti darbo biržas lietuviams ieškoti darbų. 4. Šelpti mirusių narių šeimas. Tame seime kilo ginčas, ar priimti į Susivienijimą moteris ir merginas. Nutarta jų nepriimti. Išrinkta Centro valdyba: pirmininkas P. Paseckas, vicepirmininkas M. Obelaitis, raštininkas V. Juodkojis ir kasininkas S. Miliauskas. Nuspręsta „L. Balsą“, leidžiamą J. Šliūpo, laikyti SVLA spaudos organu. Nario mokestis nustatytas 10 centų per mėnesį, 1,20 dolerio per metus. Įstojimo mokestis – 1 doleris. Narys, nemokėjęs įmokų šešis mėnesius, išbraukiamas iš organizacijos. Pomirtinės išmokos bus mokamos tik tuomet, kai organizacijoje bus ne mažiau kaip 500 narių. Surinkti pinigai bus laikomi trijuose fonduose: 60% žemei ir namams pirkti, 25% pomirtinėms išmokoms ir 15% darbo biurams. Nariais galėjo tapti „kiekviena lietuviška draugija“, kuri taip pat įsipareigojo „Susivienijimą plėsti“.
Seime nutarta antrą SVLA seimą sušaukti vėl Šenandoryje. 1887 m. rugpjūčio 14–15 d. jame posėdžiavo 6 delegatai. Centro valdybos vardu J. Šliūpas pateikė seimui raportą apie SVLA būklę. Jis pažymėjo, kad organizacija jau turi kuopas Baltimorėje, Niujorke, Filadelfijoje ir Šenandoryje, o Susivienijimo idėjos platinamos ir kitose lietuvių kolonijose. Tiesa, daug kas abejojo. Pirmasis Susivienijimo istorikas Tamas Astramskas rašė: „Kaltas gal buvo ne tiek žmonių pasitikėjimas, kiek stoka veikėjų, kurie būtų aiškinę Susivienijimo naudą ir raginę rašytis“. Autoriai, rašę apie Susivienijimą, pastebėjo, kad nei J. Šliūpas, nei kiti neturėjo nei finansų, nei laiko važinėti po kolonijas agituoti, aiškinti Susivienijimo naudą ir rinkti naujus narius.
Iš J. Šliūpo raporto paaiškėjo, kad SVLA jau turi 173 narius ir yra surinkusi 203,51 dolerių. Šiame seime buvo perrinkta Centro valdyba: pirmininku tapo Stasys Mačys, vicepirmininku – Ignotas Bubelis, raštininku – J. Šliūpas. Nutarta po metų vėl susirinkti Pitstone.
1888 m. rugpjūčio 16–17 d. turėjo vykti trečiasis SVLA seimas. Tačiau į jį atvyko tik J. Šliūpas ir dar du žmonės. Tai rodė, kad Susivienijimas nebuvo populiarus išeivių tarpe. Anot T. Astramsko, „Susivienijimas buvo jau numiręs ir Šliūpas, atvažiavęs seiman, galėjo jį tik palaidoti“. J. Šliūpui nesisekė ir su „L. Balsu“, kurį 1889 m. pradžioje uždarė, ir Susivienijimas, vos užgimęs, neteko savo „balso“ išeivių visuomenėje.
Ideologinis lūžis
Pirmojo lietuvių Susivienijimo likimą lėmė ir J. Šliūpo į JAV lietuvių išeiviją atvežtos laisvamaniškosios pažiūros, kurias jis skleidė pirmiausia per spaudą, per tą patį „L. Balsą“. Tai sulaukė kritikos iš lietuvių išeivijos kunigų per jų įtakos turėjusį laikraštį „Vienybė lietuwninkų“ (toliau – VL). Šių dviejų laikraščių priešprieša nuo 1886 m. reiškė JAV lietuvių skilimą į dvi visuomenės sroves. Vis dėlto stipresnė buvo konservatyvioji, su bažnyčia ir, bent pradžioje, su lenkyste susijusi srovė. Ji turėjo istorines šaknis, nes dauguma lietuvių tais laikais buvo neseniai atvykę iš Lietuvos, dievobaimingi kaimiečiai, kuriems kunigų agitacija darė didelę įtaką. Antroji, vadinamoji laisvamaniškoji, grynai tautiška srovė rėmėsi naujesniu mokslu, skelbiamomis laisvės idėjomis ir glaudžiai susijusia tautybe. Ją atstovavo nedidelis, labiau išsilavinusių žmonių būrelis. Trumpiau tariant, pirmoji srovė buvo tradicinė, antroji – racionalistinė. Tačiau vos tik išeivių visuomenė pradėjo skilti į dvi sroves, lygiagrečiai iškilo ir vienybės idėja. Ne tik idealūs tautiniai, bet ir praktiški, gyvenimiški reikalai, kilę iš amerikietiško gyvenimo sąlygų, žadino šią mintį.
Katalikiškojo susivienijimo atsakas
Kunigai, supratę, kad SVLA bus J. Šliūpo įtakoje, tais pačiais 1886 m. lapkričio 22 d. Plimute, sušaukę kelių draugijų pasitarimą, įkūrė savo Susivienijimą Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje (toliau – VDKLA). Šio antrojo susivienijimo iniciatoriai buvo Juozas Paukštys – „VL“ leidėjas, Domininkas Bačkauskas – „VL“ redaktorius, kunigas A. Varnagiris – Plimuto lietuvių-lenkų parapijos klebonas. Jie nedelsdami pradėjo kritikuoti pirmąjį Susivienijimą, vadindami jį „bedievių susivienijimu“. Tai turėjo įtakos paprastiems lietuvių išeiviams, kurie bijojo stoti į „bedievių“ organizaciją.
Tačiau, kaip ir pirmasis susivienijimas, taip ir antrasis, buvo įkurtas kilniais tikslais – palaikyti lietuvybę, auklėti narius dorovingai, stiprinti lietuvių dvasiškai ir materialiai. Tiesa, antrojo susivienijimo nariai turėjo ir tikybinių reikalų pareigų. Abi organizacijos rėmėsi draugijų susivienijimo principu. Antrojo susivienijimo pagrindiniai tikslai buvo: „Kožnas lietuvninkas prigulintis ing Susivienijimą, privalo užlaikyti savo naciją, priduot pagelbą savo broliui nelaimėje bunančiam, vest dievobaimingą gyvenimą ir davinėt gerą priklodą nuo savęs, taipgi naujai pribuvusiam broliui iš Lietuvos duoti pagelbą“. Viešai prieinami jų veiklos dokumentai akivaizdžiai rodo susivienijimų naudą išeivijai.
Organizacija iki savo ketvirtojo seimo vadinosi senuoju vardu – VDKLA. 1889 m. lapkričio 4 d. buvo pakeistas susivienijimo pavadinimas į „Susywienymas Lietuwninku Ameryke“ (toliau – SLA), vartojant seną, netaisyklingą lietuvių kalbą. Tokiu pavadinimu susivienijimas gyvavo iki 1926 m., kuomet dokumentuose pavadinimas buvo pataisytas į taisyklingą – „Susivienijimas Lietuvių Amerikoje“. Dar anksčiau, 1901 m. gegužės 21–23 d. Vilks Baryje vykusio SLA 16-ojo seimo metu, susivienijimas suskilo į tautinį – SLA ir katalikišką – „Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje“. Nuo tada prasidėjo naujas dviejų lietuvių išeivijos susivienijimų istorijos etapas, palikęs labai ryškų pėdsaką visai JAV lietuvių emigracijos istorijai, ir kuris taip pat yra labai vertas mūsų dėmesio.